Režisierius J. Vaitkus tikino, kad kurdamas pjesę nesistengia tiksliai atspindėti Kauno pedofilijos bylos medžiagos ir jos interpretacijų visuomenėje.
„Įvykiai Garliavoje man yra tik atspirties taškas menine teatro kalba išreikšti institucijų sustabarėjimą, įstatymo raidės formalizmą, nesugebėjimą matyti gyvo žmogaus“, – sakė režisierius.
Paklaustas, ar jis tiki, kad Drąsiaus Kedžio dukra tikrai buvo prievartaujama, ar tuo abejoja, turint galvoje prieštaringą informaciją, J. Vaitkus atsakė aptakiai: „Savo poziciją aš išsakysiu pjesėje.“
Režisierius aiškiai nepasakė, ar jis pritaria, ar smerkia teismo sprendimą grąžinti mergaitę motinai.
„Jeigu vaikas bus grąžintas motinai, neturėtų būti naudojamas smurtas, prievarta. O jeigu ji nebus sugrąžinta, liks pas globėją Neringą Venckienę, tai irgi turės žmogiškos prasmės“, – svarstė J. Vaitkus.
Jis sakė, kad šiuo metu apdoroja literatūrinį rašytojo H. Kunčiaus etiudą „Klanas“, pritaikydamas jį teatro dramai. Kraupių pedofilijos šešėlių gaubiamo tėvų karo dėl vaiko, dviejų žmonių nužudymo, dviejų paslaptingų šios istorijos veikėjų mirčių inspiruotas kūrinys rampos šviesą išvys po 2-3 mėnesių.
Dramaturgas ir teatro kritikas Gediminas Jankus sakė, kad statyti pjesę pagal laikmečio aktualijas, ir dar prieštaringai vertinamas reikia ne šiaip drąsos, o įžūlumo. Teatralas sako, jog pastaruoju metu jaučiama teatro krizė, režisieriai griebiasi komerciniu požiūriu perspektyvių temų, dėl to nukenčia menas.
„Režisieriai nesugeba išstenėti šio to verto patys iš savęs, tai arba klasikus išniekina, arba griebiasi lokalinių aktualijų. Tiesa, J. Vaitkus yra talentingas režisierius, galbūt jis sugebės pateikti apibendrintą prieštaringos bylos paveikslą ir nepaklius į savo paties paspęstus spąstus. Tai yra, jeigu vėliau paaiškėtų, kad tikroji istorija buvo visiškai priešinga, nei jos sceninė traktuotė“, – apie pavojų suklysti, teatro meną atremiant į aktualius įvykius, perspėjo G. Jankus.
Jis ir pats prisipažino parašęs ir Kauno akademiniame teatre 1989 metais pastatęs pjesę „Stolypino vagonas“, apie sovietų armijos šauktinio Artūro Sakalausko tragediją. A. Sakalauskas neištvėrė iš Centrinės Azijos kilusių kareivių patyčių ir juos sušaudė.
„Tais laikais pjesė sulaukė sėkmės. Bet štai praėjo dvidešimt metų, ir jos nebeparodysi. Net ir mūsų kartos žmonės, nesidomintys istorija, nebeprisimena A. Sakalausko tragedijos, o juk tada ji visur skambėjo, parašai buvo renkami, mitingai kviečiami. Jaunimas turbūt nė girdėjęs nėra apie A. Sakalauską. Todėl režisieriai vengia lokalinių aktualijų temų: kol pastatysi pjesę, žiūrėk, nauji reiškiniai užgoš šią akimirką visuomenės dėmesį prikausčiusius įvykius“, – aiškino G. Jankus.
Dramaturgo manymu, menininkui atsiliepti į laikmečio aktualijas verta tik tuomet, jei jis ne seka įvykiams, procesams iš paskos, bet juos nuspėja.
Ateitis numatymo akimirka buvo nušvitusi rašytojui ir dramaturgui Kaziui Sajai. 1998 metais jis, paslaptingai dingus kunigui Ričardui Mikutavičiui, parašė pjesę „Kelionė į ten“.
Tuo metu apie jo likimą, nužudymą visuomenei nieko nebuvo žinoma. Vėliau paaiškėjo, kad dalis K. Sajos pjesės epizodų stebėtinai sutapo su R. Mikutavičiaus nužudymo istorija. Susidarė įspūdis, jog rašydamas pjesę K. Saja žvilgčiojo į R. Mikutavičiaus pagrobimo ir nužudymo bylą, nors iš tiesų jos akyse nebuvo matęs.
Pjesė „Kelionė į ten“ niekada nebuvo pastatyta, ją galima perskaityti K. Sajos rinkinyje „Dramų turgus“.
Paklaustas apie dabartinius įvykius Garliavoje ir buvusio disidento, kunigo Roberto Grigo raginimą nesilaikyti „blogų“ įstatymų, vienas iškiliausių gyvų literatūros klasikų K. Saja atsakė:
„Tai, kas vyksta Garliavoje, man primena biblinį siužetą, kaip biologinė motina kovoja dėl vaiko su įmote. Taip kategoriškai kalbėti, kaip R. Grigas ir sakyti, jog Lietuva visada laimėdavo nesilaikydama įstatymų, aš nenorėčiau. Tokia pozicija teisinga okupacijos laikais, bet mes juk kalbame apie mūsų, laisvą Lietuvos valstybę ir jos įstatymus. Žinoma, teisėsaugai turiu daug priekaištų. Mačiau nufilmuotą D. Kedžio dukros pasakojimą. Teisėsauga iki šiol neatsakė į klausimą, kas ir kokiomis aplinkybėmis išnaudojo mergaitę“, – kalbėjo lietuvių literatūros ir dramaturgijos patriarchas K. Saja.