Penktadienį Nacionalinėje filharmonijoje P. Amoyalis kartu su pripažintu prancūzų pianistu Jeanu Marcu Luisada atliks populiarių smuiko šedevrų programą. Joje skambės emocingi Fritzo Kreislerio, Jules’io Massenet, Cezaro Francko ir kitų klasikų kūriniai.
„Laukiau progos juos atlikti Vilniuje”, – prisipažino smuikininkas.
Prisimindavo Vilnių
Vilnius – artimas šiam menininkui miestas, nes čia gimė ir vunderkindo karjerą pradėjo jo mokytojas J.Heifetzas, dažnai prisimindavęs gimtinę.
Vilniuje gimęs legendinis maestro buvo P.Amoyaliui kone tėvas – jis nulėmė visus svarbiausius smuikininko gyvenimo sprendimus.
Prancūzų virtuozo smuikavimo lengvumas, juvelyriška frazuotė ir garso grožis primena J.Heifetzo muzikavimo braižą.
Įskiepijo nuoširdumą
P. Amoyalio meno kerus jau patyrė lietuvių publika. 2001-aisiais jis griežė Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru, paminėdamas savo mokytojo 100-metį.
Atlikėjas paliko neišdildomą įspūdį ne tik išpuoselėtu virtuoziškumu, bet ir labai savitu šiltu muzikos švytėjimu, intymumu. Tada P.Amoyalis griežė Felixo Mendelssohno-Bartholdy Smuiko koncertą, kuriuo karjerą Vilniuje pradėjo vėliau savo meno paslapčių jį išmokęs smuiko genijus J.Heifetzas.
„Nebuvo nė vieno koncerto, kuriame nebūčiau šimtu procentų nuoširdus.
Tai pats geriausias dalykas, kurį gavau iš J. Heifetzo”, – kalbėjo smuikininkas.
Ištvermingiausias mokinys
P.Amoyaliui, galima sakyti, pavyko viršyti studijų J.Heifetzo klasėje pasaulio rekordą – jis pas atšiauriu būdu garsėjusį menininką mokėsi septynerius metus, o bendravo su juo visus 18! Artimesnė maestro buvo tik viena jo mokinė.
Pirmąją J.Heifetzo pamoką ištverdavo maždaug pusė jo studentų, o mokslo metus jo klasėje – tik apie penktadalį.
„Du kartus per savaitę reikėdavo laimėti tarptautinį konkursą”, – juokavo prisimindamas studijas Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele P.Amoyalis.
Mat kiekviena J. Heifetzo pamoka galėdavo tapti jo ugdytiniams paskutinė. Po pratybų jis išvardydavo, kam ateiti kitą kartą, o tie, kurių nepaminėdavo, būdavo laisvi.
Pasak P. Amoyalio, pirmąjį mokytojo komplimentą jis pelnė tik po dvejų studijų metų pagrojęs Johanno Sebastiano Bacho „Čakoną”. J. Heifetzas pasakė: „Esu girdėjęs ir blogiau.”
Darbas teikia laimę
„Mūsų profesijoje nuolat esi tarp šlovės ir pražūties – nė viena jų neturi tavęs veikti. Nesvarbu, kiek truks įkopti į aukštumas, svarbu, kiek laiko ten išsilaikysi, sakydavo J.Heifetzas”, – prisiminė mokytojo pamokas P. Amoyalis.
„Man šiandien 62-eji. Koncertuoju visame pasaulyje, daug metų dėstau Paryžiaus konservatorijoje, subūriau jaunimo orkestrą Lozanoje, – vardijo smuikininkas. – Esu labai užsiėmęs ir iš tiesų laimingas. Tikiuosi, groju vis geriau. Mokytojas nebūtų manimi nusivylęs.”
Smuikui – ginkluota apsauga
P.Amoyalis niekada nesiskiria su savo smuiku – 1717 metų Antonio Stradivariaus „Kochansky”, kuris kadaise priklausė Rusijos carui Nikolajui II.
Muzikas įsigijo šį vieną geriausių pasaulio smuikų iš anglų kolekcininko, grįžęs po studijų JAV.
Smuiko vertė nuolat auga, o kartu – rizika jį prarasti, todėl menininką per gastroles dažnai lydi ginkluoti apsauginiai.
Tačiau 1989-aisiais vienam nusikaltėliui pavyko pagrobti neįkainojamą P.Amoyalio smuiką ir perduoti jį prekiautojui antikvarinėmis vertybėmis.
Savininkas instrumentą atgavo tik po ilgų ir sudėtingų derybų, kurioms buvo pasamdyti kvalifikuoti teisininkai.
„Neįsivaizdavau, kad mano ir smuiko gyvenimai galėtų išsiskirti.
Jaučiuosi vedęs savo instrumentą”, – juokavo P. Amoyalis.
Įvertinti valstybiniais ordinais
P. Amoyalis ir J. M. Luisada yra įvertinti aukštais Prancūzijos apdovanojimais – „Chevalier des Arts et Lettres” ir „Chevalier de l’Ordre National de Merite”. Smuikininkas taip pat už kūrybą pelnė „Fondation Vaudoise” ir Lozanos miesto prizus, pianistas – „Officier des Arts et Lettres” ordiną.
P. Amoyalis bendradarbiavo su žymiausiais praėjusio šimtmečio dirigentais – H.von Karajanu, S.Ozawa, P. Boulezu, K. Maazeliu, G. Solti, G. Pretre’u, K. Sanderlingu, S. Rattle’u ir daugeliu kitų. Kadaise jis tapo jauniausiu Paryžiaus konservatorijos profesoriumi, o šiandien yra visame pasaulyje žinomas pedagogas, nuolat kviečiamas į prestižinių tarptautinių konkursų žiuri, vedantis meistriškumo kursus Europoje ir Japonijoje.
J. M. Luisadai pelnyti tarptautinį pripažinimą padėjo prizinė vieta Tarptautiniame F.Chopino pianistų konkurse Varšuvoje (1985 m.). Pianisto kompaktinių diskų išleido „Harmonic Records”, „Deutsche Grammophon” ir „BMG-Sony”. Pastarojoje kompanijoje įgrotas G.Bizet ir G.Faure muzikos albumas buvo pripažintas Metų kompaktiniu disku.
Dueto koncertą Nacionalinėje filharmonijoje organizuoja viešoji įstaiga „Culture Live”.