Kvarteto projektą „Samdhi“ būtų sunku su kuo nors palyginti ir apskritai europiečiams nelengva suvokti šių fenomenalių muzikantų scenos žaidimo taisykles, tarsi sukryžminant amerikietišką džiazo mokyklą ir indišką mąstymą.
Trūkčiojanti, keistos pulsacijos, užvaldanti visą esybę galingo energetinio užtaiso muzika paliko, ko gera, daugiau klausimų, negu pasufleravo atsakymų. Dėl to džiugina festivalio „Vilnius Jazz“ ketinimas netrukus pasikviesti šį geriausiu alto saksofonininku tituluojamą menininką į sostinę ir suteikta viltis dar kartą panardyti po gaivališką jo kūrybos stichiją.
Lietuvių grandai unikumais vadino ir tradicinio džiazo perliukų į Kauną atvežusį JAV kontrabosininko Christiano McBride‘o trio, kuriame vienas labiausiai vertinamų boso meistrų groja su savo mokiniais – 21 metų pianistu Christianu Sandsu ir 29 metų būgnininku Ulysses Owensu.
Jaunimas neatsiliko nuo metro demonstruodamas aukštąjį technikos pilotažą – kuo tiksliausiai atliekami Thelonious Monko, Benny Golsono, Oscaro Petersono ir kitų džiazo klasikų kūriniai skambėjo lyg spontaniška muzika, o „My favourite things“ sužavėjo ir neprasta trijulės vaizduote – į kompoziciją įsiliejo net savotiški garsiniai eksperimentai, rutuališkas būgnininko solo ir publikos akompanimentas delnais.
„Aš įsimylėjau Christianą ir Ulysses, - prisipažino jaunų scenos partnerių globėju tapęs Ch. McBride‘as. – Nuostabu matyti, kaip jie auga ir gera jiems padėti. Išsirengėme jau į trečijį Europos turą, nors kartu grojame tik apie metus“.
Trims kolektyvams vadovaujantis maestro neslėpė šiek tiek pavargstąs nuo kelionių. Dėl to neseniai Ch. McBride‘as įsigijo sulankstomą kontrabosą, kurį su savimi gabenti jam kur kas paprasčiau negu įprastinį. Šį amerikietišką rankų darbo stebuklą išvydo ir lietuvių publika.
Įdomu, kad bene daugiausia dėmesio šiemetis „Kaunas Jazz“ skyrė suomių trimitininkui, kompozitoriui, vokalistui ir grupių lyderiui 27 metų Jormai Kalevi Louhivuori, pasirodžiusiam net trijose festivalio scenose su savo grupe „The Northern Governors“ bei solo su Kauno bigbendu.
Filharmonijoje skambėjo Jormos kūrinių, parašytų trio, aranžuotės bigbendui (autorius Jievaras Jasinskis). Jos leido šauniai pasireikšti ir kauniečiams bigbendo solistams – Tomui Razmui, Tomui Botyriui, Rimantui Brazaičiui, kitiems. Būtent šie momentai tapo vienais įdomiausių programoje.
„Kauno bigbendo solistai puikūs, o „Kaunas Jazz“ projekto idėja mane nuteikė naujiems darbams“, - džiaugėsi bendradarbiavimu su lietuviais J.K. Louhivuori.
Vis dėlto publika audringiau sutiko Jormos grupę „The Northern Governors“, pasirodžiusią lauko ir klubinėje scenose. Jos žavesys – patraukli, skambi ir savita amerikietiškos ir afrikietiškos muzikos jungimo maniera. Kone prilygstantis orkestrui kolektyvas muzikuodamas alsavo kaip vienas žmogus!
„Mus sieja kraujo ryšys – esame iš vienos šeimos, todėl puikiai jaučiame vienas kitą, - kalbėjo apie septetą „The Northern Governors“ J. K. Louhivuori. - Nuo vaikystės kartu dainuojame ir grojame. Muzika – mūsų kalba ir bendravimo būdas. Daugiausia planų sieju su šia grupe“.
Džiazo maratoną Kaune šįvakar užbaigs 32 metų JAV vokalistės Lizz Wright koncertas „Žalgirio“ arenoje. Jame laukiama daugiau kaip pustrečio tūkstančio klausytojų.
Pirmadienį improvizacijų džiaugsmu ir energija „Kaunas Jazz“ pasidalins su Vilniumi. Nacionalinėje filharmonijoje koncertuos 2007-aisiais festivalio pažiba tapęs puertorikietis saksofonininkas, „Grammy“ laureatas Davidas Sanchezas su grupe. Programoje tarp kompozicijų iš naujausių albumų skambės ir premjeros.
Senosios auros ilgesys
„Kaunas Jazz“ tradicijos taip giliai įsišaknijusios mieste, jog festivalio organizatoriai kone labiausiai nuogąstavo ne dėl muzikos, o kad šventei spėtų išsprogti medžių lapai prie Vienybės aikštės scenos!
Tačiau pasisekė ir čia – K.Donelaičio gatvę kartu su džiazu užliejo pavasarinė žaluma ir klausytojų minios – tiek daug jų „Kaunas Jazz“ krikštatėvis Jonas Jučas teigė dar nematęs.
Gaila, kad šventės svarbiausia scena dėl remonto vėl persikėlė iš įprastinės vietos Vytauto Didžiojo universitete į Kauno filharmoniją, ir jos trauka buvo priblėsusi.
Mat džiazo aistruoliai niekaip negali apsieiti be mielais prisiminimais apipintos bohemiškosios universiteto fojė, kurios gyvenimas buvo tapęs neatsiejama festivalio auros dalimi.
„Taip norisi, kad būtų kaip anuomet, kai bendraudavome „Vytuke“ skambant muzikai iš ekrano. Džiazas – tai atmosfera, žmonės, su kuriais užaugau“, - ilgesingai kalbėjo festivalio senbuvė Valentina. Ji jau septynerius metus gyvena Airijoje, bet kasmet dėl „Kaunas Jazz“ ima atostogų ir parvyksta į Lietuvą.
„Manęs daug kas klausia: „Negi Dubline nėra džiazo?“ Yra ir džiazo, ir gerų festivalių, - dėstė moteris. - Bet man reikia šio festivalio energijos, čia jaučiuosi sava ir čia būsiu, kol išnyks paskutinis „Kaunas Jazz“ mohikanas“.
Injekcija ir Vilniui
Pirmadienį improvizacijų džiaugsmu ir energija „Kaunas Jazz“ pasidalins su Vilniumi. Nacionalinėje filharmonijoje koncertuos 2007-aisiais festivalio pažiba tapęs puertorikietis saksofonininkas, „Grammy“ laureatas Davidas Sanchezas su grupe. Programoje tarp kompozicijų iš naujausių albumų skambės ir premjeros.