E. Nekrošius kuria savo daiktą. Savo siužetą ir savo pasaulį. Jis dirba ne tik kaip režisierius, bet ir kaip dramaturgas netgi tada, kai režisuoja pjesę.
Kas tai žino, turbūt nė nesitikėjo E. Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos” vaidinime pamatyti Dante’s Alighieri „Pragaro” ir „Skaistyklos”.
Režisieriaus šypsniai
Smalsu, kuo pavirto Dante’s „Pragaro” ratai, viduramžių poeto neva vaizduoti kaip vis siaurėjantys, prikimšti nuodėmingų sielų, kurios kenčia karštį, smarvę, šaltį.
E. Nekrošius nemėgsta užgriozdintos scenos. Mariaus Nekrošiaus scenografijoje yra du pagrindiniai dalykai – tarkime, pasaulis ir, tarkime, riba, kurios neperžengsi.
Juodas didžiulis rutulys, visiškai abejingas veiksmui, vos prasiveriantis finale. Ir stiklo-veidrodžio-metalo siena, kurios nepereisi, kad ir kaip daužytumeisi.
Siaurėjantys pragaro ratai? Kybo auksu tviskanti spiralė, kurią Rolando Kazlo Dantė nukabina, nuleidžia ant žemės, pakilnoja, ir labai greit supranti, kad tai muzikos instrumentas – supjaustyta mušamųjų lėkštė.
Tai pirmas režisieriaus šypsnys. O muzika – Andriaus Mamontovo originali ir parinkta – skambės aktyviai.
Pragaro ratus ritmingais žingsniais brėš aukšta grėsminga figūra (Audronis Rūkas), režisieriaus-dramaturgo pavadinta matematine formule, reiškiančia apskritimo ilgį, o ne kokiu mitiniu vardu. Figūra grėsminga, bet tai irgi režisieriaus šypsnys.
Daug tų šypsnių. Tai šviesus, išmintingas, ironiškas spektaklis.
Rikiuojasi praeities garsenybės
Ironijos randu ir Dantės paveiksle, kai jis susitinka su savo garbinamu poetu Vergilijumi (Vaidas Vilius) arba kai pragare prieš juos išsirikiuoja Homeras, Horacijus, Ovidijus („visus mus jungia dainiaus vardas senas, ir užtatai jie pagerbė mane”, anot Vergilijaus).
Toje pačioje eilėje – ir Cezaris, Brutas, Platonas, Sokratas, Demokritas, Diogenas, Orfėjas...
Kiek iššūkių jauniems aktoriams! Čia ne vaidmenys, be abejo, – vien tikslios akimirkos.
Tomis akimirkomis režisierius su aktoriais sužaidė elito tuštybės žaidimą. Juk praeities garsenybės sustoja ne tik pagerbti, bet ir būti pagerbtos. Maždaug: čia jūs, tas didysis? Taip, čia mes, tas didysis. O mes irgi labai dideli. Tokie tarp tokių.
Ir R. Kazlo Dantė šitaip sureaguoja į Vergilijų, kol pripranta, kad tai asmenybė, su kuria galima normaliai bendrauti. Ir eiliniai bevardžiai pragaro gyventojai taip sureaguoja į juos aplankiusį Dantę. Čia Jis? Pats Dante Alighieri?
R. Kazlas čia pat ir suvaidina minios atpažintą Didį Poetą, kuris leidžia save pagarbinti.
Nesigailėti to, kas pasibaigė
Toks Dantė – irgi tik akimirkos. Tačiau tai ne visas poetas. Į R. Kazlo vaidinamą Dantę įdomu gilintis visas keturias su puse vaidinimo valandos, visus tris veiksmus.
Galingas aktorius vaidina galingą asmenybę. Tai ne tik poemos-spektaklio personažas, bet ir Autorius – vaidinamo siužeto šeimininkas (nors kūrybai tai ir pernelyg ūkiškas pavadinimas).
Žmogus, kuriantis įvykius, provokuojantis, dalyvaujantis iki užsimiršimo ir vis tiek valdantis. Menininkas!
Ir kartu – tai romantiškas vyras. Riteris.
Žiūrėdama, kaip R. Kazlas vaidina Dantę, susitinkantį su mūza-mylimąja Beatriče (Ieva Triškauskaitė), supranti tokią režisieriaus mintį: nesigailėkime to, kas praėjo, ko netekome, džiaukimės, kad tai buvo. Ir tame „buvo” šįkart nejusti tragizmo.
Nutrūkusių ryšių pasiilgimo esama. Ryšiams tarp ano ir šio pasaulių palaikyti E. Nekrošius sukūrė Pasiuntinio personažą (Paulius Markevičius) su rogėmis ir pašto dėžute laiškams.
Gražu manyti, kad jie mums rašo laiškus.
Pasiuntinys atlieka ir komentatoriaus vaidmenį. Tai lyg fanatiškas archyvinių faktų rinkėjas, žinantis, kas yra kas ir kelintais metais visa tai galėjo būti.
Sielos tebelaukia dėmesio
Režisierius nekuria nuodėmingų sielų, sugrūstų į pragarą ir skaistyklą kentėti. Sutrikę, nusigandę, suklydę ir patyrę tai, ko nesiekė, – taip, tokių yra.
Antro veiksmo finale scena netgi pripildoma labai gerai atpažįstamų ženklų: avarinių raudonai švytinčių trikampių.
Ką jie reiškia scenoje, šitame spektaklyje, kai Dantė jau pažino pragaro ratų gyventojus ir žengia viršun, į skaistyklą?
Gera mįslė. „Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas”, – sako Dantė, palikdamas pragarą.
O gal kiekviena siela, pabaigusi žemišką gyvenimą, tebelaukia pagalbos? Bent prisiminimo? Ir tų pagalbos laukimo ženklų tokia gausybė, kad anapusinis pasaulis atrodo kaip „dangus žvaigždėtas”?
Sumindyta popierinė puikybė
Ir vis dėlto viena nuodėminga siela E. Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje” yra ir ji labai ryški. Tai Remigijaus Vilkaičio vaidinamas Popiežius.
Spektaklio kostiumų autorė Nadežda Gultiajeva aprengė jį sutana, kurią vadinčiau ne skylėta, o išakėta, ir pro pilko viršaus skutus matyti raudonas vidus.
Iškilmingasis aukštas galvos apdangalas padirbtas iš raudono popieriaus, kurį Dantė paplėšo ir „netyčia” sumindo.
Už ką režisierius baudžia šį personažą? Turbūt ir už besaikį lipimą aukštyn (kėdė ant kėdės, kol nebepasiekia užlipti).
Už viršininkišką susireikšminimą, kurį taip lengva sumindyti, per jį lipti, kaip lipa ištisa jauna spektaklio minia.
Taip, šitą personažą galėjo suvaidinti būtent R. Vilkaitis, narsiai neriantis į absurdiškų asmenybių pavidalus.
Jis moka ir nusivilkti absurdą kaip skylėtąją sutaną, ir būti tiesiog jautriu, pavargusiu žmogumi. Toks vaidmuo.
Simpatijos ženklai Italijai
Kad E. Nekrošius režisuodamas dirba kaip dramaturgas – ne šio straipsnio atradimas. Šiai formulei daugiau nei du dešimtmečiai.
Toks apibūdinimas paskelbtas 1991 metais, kai Italijoje lietuvių režisieriui buvo teikiamas garbingiausias Europos teatro prizas – „Naujoji teatro realybė”.
Italija, galima sakyti, beveik tapo E. Nekrošiaus teatro žeme, „Meno forto” gastrolių ten būna daugiausia. „Dieviškojoje komedijoje” režisierius atsiliepia į tos žemės simpatijas savo kūrybai.
Dante’s poemos lietuviškasis vertimas per spektaklį ne kartą skamba pramaišiui su itališkuoju originalu. Taip kalba specialiai sukurtas personažas Italija (Marija Petravičiūtė).
Į Italiją – kaip į merginą, kurią drąsina, kuria gėrisi, su kuria koketuoja – kreipiasi R. Kazlo Dantė.
Kai pragare jis susiduria su personažais iš gimtosios Florencijos, iš kurios pats buvo ištremtas už politines pažiūras ir kūrybą, scenoje atsiranda balti Florencijos pastatų maketai – kaip sapnas, svajonė.
Praeis mėnuo, ir Italija pamatys E. Nekrošiaus „Dieviškąją komediją” – pasaulinė premjera vyks Italijos „kulne” esančiame Brindizio mieste Apulijos regione, nes „Teatro Pubblico Pugliese” yra vienas spektaklio koprodiuserių.
Po to – vaidinimai Modenoje. Rudenį „Dieviškoji komedija” atidarys Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną ir toliau keliaus į premjeras kitų koprodiuserių scenose.
Iš „Pragaro” į „Rojų” veda ir grafikas
„Dieviškosios komedijos” premjeros proga Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) fojė galima apžiūrėti dailininko Vytauto Kalinausko (1929–2001) iliustracijas 1987-ųjų Dante’s Alighieri „Dieviškosios komedijos” leidimui lietuvių kalba.
Grafikas, tapytojas, scenografas V. Kalinauskas yra pasakojęs, kad gavęs „Vagos” leidyklos užsakymą sukurti šias iliustracijas pasijuto kaip alpinistas, atsidūręs prieš aukščiausią pasaulio viršukalnę.
Kiekvienai kūrinio daliai leidinyje yra skirta po septynias iliustracijas. Nuo juodų „Pragaro” tonų per pilkus „Skaistyklos” pustonius keliaujama į sidabriškai baltą „Rojaus” gamą.
V. Kalinauskas teigė, kad pagrindinis jo iliustracijų komponentas yra žmogus – kenčiantis, atgailaujantis, besiveržiantis į šviesą ir į dvasios laisvę. Ir jo noras išsivaduoti iš blogio nelaisvės ir pakilti į doros ir taurumo erdves.
Parodą LNDT fojė galima apžiūrėti teatro darbo valandomis iki pat gegužės 10-osios. Parodą pristato Lietuvos vaizduojamojo meno kūrėjų paramos fondas.