„Politinius veikėjus bandau įterpti į kultūros sritį ir taip papildyti gana nuosaikią sovietmečio dailės ekspoziciją”, – sakė D. Liškevičius pristatydamas naujausią savo kūrinį.
Šis menininkas plačiajai publikai labiausiai žinomas darbais, tyrinėjančiais vandalu ir psichikos ligoniu vadinamo Broniaus Maigio istoriją. Minėtas lietuvis Sankt Peterburgo (tuomet dar Leningrado) Ermitaže suniokojo Rembrandto paveikslą „Danaja”.
Vandalizmas – maišto forma
Šį kartą D. Liškevičius siūlo atmesti visas sovietmečiu B. Maigiui taikytas klišes.
D. Liškevičiaus nuomone, vadinant jį vandalu, bepročiu ir seksualiniu maniaku bandyta sumenkinti pagrindinį B. Maigio poelgio tikslą – kovą dėl savo šalies laisvės. Juk Ermitaže susisprogdinti ketinęs lietuvis niekuomet neslėpė taip protestavęs prieš Lietuvos okupaciją.
Sovietmečiu „visuomeninės nuosavybės naikinimas” saugumo dokumentuose buvo įvardijamas kaip politinio protesto forma, nors viešai naikintojus dažniausiai apšaukdavo bepročiais ir uždarydavo ligoninėse.
Pristatydamas savą įvykio versiją D. Liškevičius neapsimeta istoriku, žurnalistu, psichoanalitiku ar politologu. Jis darbuojasi šiuolaikinio meno sferoje, todėl meninio tyrimo pagrindu sukuria „Muziejų”.
Politikos ir meno paralelės
Juodas „Muziejaus” stačiakampis puikiai priderintas prie Nacionalinės galerijos fojė erdvės. Simboliškai įkurdintas ant senojo pastato, kuriame sovietmečiu veikė Revoliucijos muziejus, ir naujo galerijos priestato ribos, jis siūlo pažvelgti į sovietmetį kitomis akimis.
Tekstas prie muziejaus įėjimo nurodo tris asmenis, kurių veikla kartu su paties menininko autobiografiniu pasakojimu pristatoma viduje.
Tai Antanas Kraujelis – pokario rezistentas, paskutinis Lietuvos partizanas, nusišovęs 1965 metų kovo 17 dieną, KGB agentams apsupus slaptavietę.
Jo nuoseklios pogrindinės kovos taktika lyginama su pogrindinio meno („underground art”) judėjimu.
Antra asmenybė – Lietuvos disidentas Romas Kalanta. 1972 metų gegužės 14 dieną jis susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją. R.Kalantos protestas gretinamas su politinio performanso žanru.
O B.Maigis suniokojo Rembrandto šedevrą „Danaja” minėdamas 1940 m birželio 15-osios, masinio Lietuvių tautos naikinimo pradžios, 45-ąsias metines.
Šis vandalizmo aktas primena kontroversiško meno destrukcijos („art destruction”) judėjimo atstovų veiksmus.
Pasak D.Liškevičiaus, „Muziejuje” pristatomi ryškiausi politinio protesto atstovai, susiję su skirtingų sovietinės Lietuvos dešimtmečių politikos ir kultūros procesais.
Ekspozicijoje galima pamatyti keletą jiems dedikuotų D. Liškevičiaus darbų, taip pat to meto daiktų ir knygų, žurnalų, meno albumų.
Tylus ir drastiškas protestas
„Į muziejinį pasakojimą įsipina ir mano asmeninė biografija. Bet svarbiausia čia yra mintis, kad ne tik menininkai, bet ir politinio protesto atstovai nemažai prisidėjo prie mūsų kultūros raidos sovietmečiu”, – pabrėžė D. Liškevičius.
„Ką bendra kruvina A. Kraujelio kova turi su tyliuoju modernizmu?” – nustemba ne vienas lankytojas.
Daugelį nuoširdžiai piktina ir bandymas į kultūros istoriją įrašyti meno naikintoją B.Maigį.
„Puikiai suprantu, kad mūsų šviesuomenei labai sunku priimti tokią protesto formą. B.Maigis ir šiandien laikomas keistuoliu, vandalu ar nesveikos psichikos žmogumi.
Bet, mano manymu, jo veiksmus reikėtų apmąstyti rimčiau. To niekas nedarė, nors prabėgo jau 26 metai”, – svarstė D. Liškevičius.
Iš tiesų nedaug meno kūrinių geriau nei šių žmonių veiksmai atspindi savižudišką, dažnai neestetišką ir naikinamą laisvės siekį, kuris netgi santūriausius intelektualus kartu su įvairaus plauko radikalais devintajame dešimtmetyje privertė išeiti į gatves ir aikštes.
„Sovietmečiu meno kryptys, neatitikusios nustatytų normų, buvo represuojamos. Todėl menininkai naudojosi dviprasmybėmis, užuominomis. Neatsitiktinai atgavus nepriklausomybę jie buvo pavadinti tyliaisiais modernistais.
Politinis protestas leido radikaliai ir garsiai pasakyti savo nuomonę. Tačiau tai vedė į susinaikinimą”, – „Muziejaus” sumanymą komentavo menininkas.
Menininkai ir tėvynės meilė
„Ar jums svarbi tėvynės meilė?” – apžiūrėjęs kūrinį netikėtai paklausė autoriaus trisdešimtmetis „Muziejaus” lankytojas.
„Patriotizmas” – viena iš daugelio šio darbo temų”, – atsargiai atsakė D. Liškevičius, pripažįstantis, jog politikos ir meno mišinys net ir šiandien – pavojingas dalykas.
Mat iš tikrųjų ne politiniai, o kūrybos prasmės, prigimties ir vaidmens visuomenėje klausimai rūpi šiam menininkui.
Neatsitiktinai savo „Muziejų” D. Liškevičius įrengė Nacionalinėje dailės galerijoje, o jį pristatydamas cituoja amerikiečių menininką ir meno teoretiką Daną Grahamą: „Tema yra menininkas, tikslas – išlaisvinti meną.”
Drastiškais veiksmais išgarsėjusius rezistentus pavadindamas kūrėjais D.Liškevičius netiesiogiai suabejoja vadinamųjų tyliųjų modernistų ar nonkonformistų išraiškos formų ir kalbėjimo būdo pasirinkimu.
Ar iš tiesų tai buvo vienintelė galimybė kurti? Atsakymą į šį klausimą kiekvienas žiūrovas turėtų rasti pats. Mat D. Liškevičius, kurio „Muziejuje” realūs asmenys ir tikri faktai – tik atspirties taškas jo paties sukurtoms istorijoms, nesiekia perrašyti meno istorijos.
Pasitelkdamas tarptautinį meno kontekstą ir kartu išlaikydamas sveikai ironišką atstumą autorius siūlo iš XXI a. perspektyvos pažvelgti į kūrėjų laikyseną okupacijos sąlygomis.
Apsižvalgyti, kaip patys elgiamės čia ir dabar.
Gal tuomet būtų aiškiau ir tai, kodėl atgavus politinę nepriklausomybę kultūra taip greitai atsidūrė valstybei nenaudingų sovietinių atgyvenų sąvartyne.
Sunaikino šedevrą
„1985 m. birželio 15 dieną 10 val. 45 min. Leningrade, Ermitažo muziejuje, politiškai motyvuotas lietuvių tautybės pilietis Bronius Maigis peiliu supjaustė Rembrandto XVII a. tapybos šedevrą „Danaja” ir užpylė ant jo maždaug litrą sieros rūgšties.
B. Maigis buvo teisiamas, pripažintas nepakaltinamu ir uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Tapybos darbas buvo grąžintas į ekspoziciją po 13 metų trukusio restauravimo.”
Tokią informaciją internete pateikia „The Moscow News: History Calendar”.