Daugelis baritonų Oneginu pradeda karjerą. 48 metų V. Juozapaitis šį Piotro Čaikovskio operos herojų pirmą kartą dainuos kitą savaitę. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre „Eugenijų Oneginą” režisuoja jaunas menininkas iš Maskvos Vasilijus Barchatovas.
„Atsivertęs partitūrą supratau, kad pavėlavau dešimt metų”, – neslėpė Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius V. Juozapaitis. Tačiau dainininkas jau vadina Oneginą vienu etapinių savo karjeros darbų.
– Ar jums pavyks ištrinti ribą tarp savo ir jūsų herojaus amžiaus? – paklausiau dainininko.
– Oneginas operos pabaigoje prasitaria artėjantis prie 30-ies, bet jis gali būti bet kokio amžiaus. Pavyzdžiui, režisierius Rimas Tuminas stato Maskvos Vachtangovo teatre „Eugenijų Oneginą”, kurio herojui – apie 50 metų.
Kita vertus, operose jaunuolius dainuoja ir vos pajudantys dėdulės. Jei aš, kaip Dmitrijus Chvorostovskis, Oneginą būčiau dainavęs visą gyvenimą, turbūt nekiltų abejonių, ar man šis vaidmuo tinka.
Beje, ariją „Jūs man rašėte...” dainuoju nuo studijų metų. Kadaise koncerte Belgijoje esu atlikęs ir „Eugenijaus Onegino” finalinę sceną. Prisimenu, tada man atrodė keistas ir nevyriškas Onegino poelgis su Tatjana, o operos muzika pernelyg lyriška, nederanti su brandaus tikro vyro paveikslu.
Matyt, dėl to ir pirmasis įspūdis buvo slogus. „Eugenijus Oneginas” – pirmoji mano matyta opera. Tada dar mokiausi technikos mokykloje, nesvajojau apie dainininko karjerą.
Vėliau tas įspūdis paskatino mane vengti Onegino vaidmens. Buvau matęs tik dar vieną „Eugenijaus Onegino” spektaklį Prahoje, kuris taip pat nesužavėjo.
Paradoksalu, kad Onegino vaidmuo mane vis tiek pritraukė, nors pirmasis impulsas ir dabar vertė nuo jo bėgti – atrodė, jį dainuoti bus nuobodu.
– Kas pakeitė sprendimą?
– Galbūt intuityviai norėjosi sulaužyti įprastą Onegino, ciniško puošeivos, įvaizdį.
V. Barchatovas suteikė tokią galimybę. Šis režisierius į operą pažvelgė kitaip negu daugelis jo kolegų. Jo Oneginas myli Tatjaną, bet abejoja savo jausmais, bijo ją nuvilti. O nekalta jaunuolių istorija visai netikėtai, dėl aplinkos spaudimo, herojams baigiasi tragiškai. Spektaklyje nėra nei dvikovos, nei ginklų.
Mano požiūriu, operos teatras pirmiausia glūdi partitūroje, o ne literatūroje. V. Barchatovas su partitūra turbūt susipažinęs ne blogiau nei dainininkai, jis atidžiai seka visus muzikinius niuansus – remiasi P. Čaikovskiu, o ne Aleksandru Puškinu.
Tai nuostabu, nes poemos ir pagal ją sukurtos operos veikėjų paveikslai, jų tarpusavio santykiai skiriasi.
Per savo karjerą sutikau nedaug režisierių, kurie suteikė tokį kūrybos džiaugsmą. Darbo atmosfera ir tarpusavio supratimas per „Eugenijaus Onegino” repeticijas man primena dvasios pilnatvę, kurią jautėme su choreografe Carolyn Choa perkeldami į Vilniaus sceną Anthony Minghellos „Madam Baterflai”.
28 metų režisieriaus tolerancija ir kruopštumas perteikiant savo idėjas paperka. Jeigu „Eugenijus Oneginas” būtų nufilmuotas, manau, turėtume puikią televizijos operos versiją.
V. Barchatovas – kinematografinio mąstymo menininkas.
Ko gero, Oneginas taps etapiniu mano vaidmeniu. Aišku, juo neišklosiu tokios jausmų ir patirties paletės kaip dainuodamas Rigoletą. Jis nėra toks solidus kaip Don Žuanas ar Grafas „Figaro vedybose”, bet gana rimtas.
– Prasitarėte, kad Oneginu reikia pradėti, o ne baigti karjerą. Negi jau pamąstote apie atsisveikinimą su teatru?
– Šiandien mano veikla yra išsiplėtojusi daugelyje sričių, bet teatras tebėra mano gyvenimo centras. Dainuoju daug spektaklių, nors LNOBT jau kurį laiką yra priverstas laikytis laukimo politikos, kęsti kūrybinį badą.
Tačiau mane labiau liūdina kitkas. Pamažu nyksta dvasinė teatro aura, visi tarsi tampame viešųjų ryšių, reklamos įkaitais. Tuo įsitikinau ir repetuodamas „Eugenijų Oneginą”.
Kas turi įvykti, kad žmogus įvirstų į repeticiją su filmavimo kamera? Mano galva, tai tas pat, kas operatoriui įsiveržti į bažnyčią per pamaldas ir pasakyti kunigui: „Jūs kalbėkite, kalbėkite, o mes čia pafilmuosime.”
Repeticija – tai intymi artisto erdvė, į kurią negalima brautis be jo leidimo.
Kad ir koks aš būčiau pragmatiškas gyvenime, kurdamas apsinuoginu, tampu pažeidžiamas.
Mūsų profesija neatsiejama nuo kūrybos kančių. Jei kitiems į tai nusispjauti, kam apskritai reikalingas mano darbas?
– Repeticija liko nenufilmuota?
– Teko išprašyti filmavimo grupę. Įsiveržusi ji patraukė tiesiai į sceną, kur apskritai niekam, be artistų, įžengti neleistina.
Niekas neturi teisės lipti ant altoriaus.
Aštuntoji operos versija
P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino” premjeriniai spektakliai LNOBT vyks gegužės 18, 19 ir 20 d.
Premjeros kūrybinė grupė – R. Šervenikas (muzikinis vadovas ir dirigentas), V. Barchatovas (režisierius, Rusija), Z. Margolinas (scenografas, Rusija), M. Danilova (kostiumų dailininkė, Rusija), L. Kleinas (šviesų dailininkas) ir Č.Radžiūnas (choro meno vadovas).
Pagrindinius vaidmenis spektakliuose kurs S. Janušaitė ir J. Stupnianek (Tatjana), V. Juozapaitis ir D. Stumbras (Oneginas), L. Jonutytė ir J. Vaškevičiūtė (Olga), A. Rubežius, E. Seilius ir M. Vitulskis (Lenskis), V. Bakula, E. Dauskurdis ir L. Norvaišas (Greminas).
„Eugenijus Oneginas” nacionalinės scenos rampas išvys aštuntąjį kartą. Operą Kaune režisavo K. Petrauskas (1923 m.), T. Pavlovskis (1929 m.) ir B. Dauguvietis (1936 m.), Vilniuje – J. Gustaitis (1954 m.), H. Vancevičius (1972 m.), E. Domarkas (1981 m.) ir V. Staknys (2006 m.). Veikalas statytas ir kitose Lietuvos scenose.