Skulptoriaus S. Bahato paroda „Po 69 metų” Vilniaus „Arkos” galerijoje surengta minint Izraelio nepriklausomybės dieną ir diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Izraelio 20-metį.
Gražiai lietuviškai kalbantis S.Bahatas iki šiol išsaugojo ir Lietuvos pilietybę. „Aš esu Izraelio skulptorius su labai giliomis lietuviškomis šaknimis”, – šypsojosi 84 metų S.Bahatas.
Jis prisipažino, kad ruošdamasis kelionėms į Lietuvą stengėsi kuo daugiau skaityti lietuviškai. Iš pradžių daugybę žodžių tekdavo pasitikslinti žodyne, bet gana greitai vaikystės kalba atgijo.
Skaito lietuviškai
Dabar menininkas lietuviškai skaito ne tik knygas (daugiausia apie Lietuvos istoriją), bet ir laikraščius internete. O ir ši viešnagė tėvynėje – ne pirma. Visus tris vaikus į Lietuvą jis buvo atsivežęs 1997 metais, o tris vyresniuosius anūkus – 2004-aisiais.
„Manęs dažnai klausia, ar neskaudu grįžti į tas vietas, kur nužudyti artimieji. Juk abu mano tėvai žuvo Vilniaus gete. Žinoma, skaudu. Tačiau nereikia užmiršti, kad būtent čia, Lietuvoje, aš praleidau ir dvylika pačių laimingiausių savo gyvenimo metų”, – sakė S.Bahatas.
Paklaustas, ar vaikystėje svajojo būti dailininkas, S. Bahatas teigė visą gyvenimą norėjęs tapti inžinieriumi.
Apie tai svajojo ir jo tėvas, kuris net ir dirbdamas advokatu nuolat ką nors meistraudavo.
Motina mėgo rankdarbius ir ne tik puikiai kepdavo, bet ir įspūdingai papuošdavo tortus, kuriais garsėjo visame Alytuje. Kaip prisimena dailininkas, namuose dažnai būdavo rengiami miesto šviesuomenės susitikimai, šokiai, kurių metu jam tekdavo sukti gramofono rankeną.
Menas išgelbėjo gyvybę
„Alytus buvo pati nuostabiausia vieta augti vaikui. Juk beveik visuose Vilniaus gatvės namuose gyveno mūsų giminės. Ypač mėgdavau užsukti į žemės ūkio mašinų dirbtuves ir kino teatrą, kuris buvo visai netoli mūsų”, – pasakojo S. Bahatas.
„Arkos” galerijoje galima pamatyti ir tų laikų nuotraukų, kurios išliko pas dailininko dėdę, dar prieš karą išvažiavusį į Palestiną.
„Būtinai nusifotografuokite su visa savo šeima. Ši fotografija – neįkainojamas dalykas ne tiktai man, tačiau ir vaikams bei anūkams”, – sakė menininkas, rodydamas nuotrauką, kurioje jis su sesute nufotografuotas ne tik su tėvais, bet ir su visais keturiais seneliais.
Iš jų po karo liko gyva tik sesuo. S. Bahatas iš Vilniaus geto pateko į Estijos darbo stovyklas, vėliau į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten iš 514 žmonių grupės gyvi liko tik septyni berniukai. Susitikus su dėde ir sukeitus dokumentus jam pavyko išvengti Birkenau dujų kameros ir patekti į Dancigo (dabar Gdanskas, Lenkija) laivų statyklas.
„Darbo stovyklose menas man išgelbėjo gyvybę. Kartą vokiečių karininkas atnešė drožinėtą lazdelę ir paklausė, kas galėtų tokią padaryti. Aš pasakiau, kad galėčiau pabandyti. Kišeniniu peiliuku išdrožiau labai panašią. Po to dar vieną. Net išmokau jas patamsinti įkišdamas į ugnį. Už kiekvieną lazdą gaudavau po pusę kepaliuko duonos. Vienu metu pasijutau turtuoliu”, – pasakojo S. Bahatas.
Inžinierius ir skulptorius
Karas menininkui nesibaigė 1945-aisiais. Nuvykęs pas dėdę bei tetą į Izraelį ir pradėjęs mokytis jis pateko į patį Nepriklausomybės karo sūkurį.
Mūšiuose žuvo net penktadalis jo dalinio karių.
Tačiau S. Bahatui ir šį kartą pavyko išlikti. Jis vėl viską pradėjo nuo pradžių. Statė kibucą, gavo inžinieriaus diplomą. 37 metus dirbo inžinieriumi, skulptūras kūrė tik laisvalaikiu.
„Nestojau į meno mokyklą, nes norėjosi prisidėti prie Izraelio valstybės įtvirtinimo, jos saugumo užtikrinimo, kad galėčiau ramiai žiūrėti į akis savo vaikams ir anūkams”, – sakė Lietuvos patriotu išauklėtas dailininkas, laikantis save ir naujosios tėvynės Izraelio patriotu.
Atšventęs 65-ąjį gimtadienį ir išėjęs į pensiją S. Bahatas pasinėrė į kūrybą. „Visą gyvenimą galvoje sukosi įvairios formos, o dabar jau galiu jas realizuoti. Kasdien manyje vis mažiau inžinieriaus ir vis daugiau skulptoriaus”, – sakė menininkas.
Skulptūra jam – ne hobis, o antroji profesija. Skulptūros, piešimo ir tapybos jis mokėsi privačiuose kursuose Haifoje (Izraelis), o modernųjį Amerikos meną studijavo Stanfordo universitete (JAV).
Jo darbų galima pamatyti Izraelio miestų skveruose, jie pelnė ne vieną apdovanojimą.
Skulptorius – apie savo vaikystę
Saadia Bahatas
Skulptorius
„Aš gimiau 1928 metais Alytuje. Čia mano tėvo šeima gyveno nuo XIX a. pradžios, nors mūsų tikroji pavardė – Bokšickiai kilo dar nuo mūsų šaknų Bokšiškių kaime (dabartiniai Bokšiai). Mano motinos šeima yra kilusi iš Kalvarijos. Mano tėvas, advokatas, buvo tikras Lietuvos patriotas ir Alytaus šviesuolis. Tarp daugelio jo nuveiktų darbų yra ir lietuviškos policijos įkūrimas Alytuje. Kurį laiką tėvas buvo ir jos viršininkas. Jis taip pat įkūrė ir vadovavo savanorių gaisrininkų brigadai. Daugelį metų buvo ir miesto tarybos narys. Už savo laimėjimus jis gavo keletą medalių, o mieste mūsų šeima buvo labai gerbiama ir mėgstama.
Būti advokato Bokšickio sūnumi Alytuje buvo gerai. 1939 m. mano tėvai nutarė persikelti į Vilnių, nes mano tėvas puikiai suprato, jog lietuvių advokatai bus nepaprastai reikalingi. Aš pradėjau lankyti Petro Vileišio mokyklą ir netgi spėjau metus pasimokyti Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir mūsų pažadėtasis rojaus sodas buvo visiškai sugriautas.”