Vargonų rečitalis pagrindinėje šalies koncertų salėje – nedažnas įvykis. Šįkart jis ypač intrigavo, mat vargonininkų primirštą instrumentą ryžosi prakalbinti Lietuvoje dar mažai žinomas lietuvis vargonininkas V. Barkauskas.
Net 18 metų jis nesirodė gimtinėje, kol muzikantą surado Lietuvos muzikų rėmimo fondas ir pakvietė į „Sugrįžimų” festivalį. Šiemet festivalio kvietimu Virginijus koncertavo Lietuvoje jau antrą kartą.
Nori būti matomas
V. Barkausko sugrįžimas išjudino net jo kolegų bendruomenę, gausiai lankiusią tautiečio koncertus.
Mat Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesoriaus Leopoldo Digrio klasę baigusį vargonininką JAV praleisti dešimtmečiai subrandino ir užgrūdino.
„Visus tuos metus labai daug grojau ir rimtai mokiausi pas didelį vargonų autoritetą – pripažintą improvizuotoją ir kompozitorių Philipą Gehringą, – pasakojo Virginijus. – Profesorius šiek tiek pakeitė mano braižą.
Muzikuodamas ėmiau derinti vokiškąją ir prancūziškąją romantinę vargonavimo mokyklas.”
V. Barkauskui pirmajam iš lietuvių teko vargonuoti Lincolno centre Niujorke, Baltimorės, Vašingtono, San Fransisko katedrose.
Lietuvoje savo naująjį veidą atlikėjas pirmąkart atskleidė prieš dvejus metus Vilniaus arkikatedroje grodamas prancūzų romantikų kūrinius.
Dabar Virginijus, pasikvietęs obojininką Robertą Beinarį ir operos solistą Liudą Norvaišą, pristatė specialiai koncertų salei parengtą labai margą įvairių epochų vokiečių, prancūzų, amerikiečių, italų ir lietuvių kompozitorių programą.
„Vargonininkai kartais skeptiškai vertina galimybę pasirodyti koncertų salėse dėl vargonams netinkamos jų akustikos, – pripažino muzikas. – Tačiau esu įsitikinęs, kad koncertų salėse vargonai turi skambėti kuo dažniau.
Juk ne visas jų repertuaras skirtas bažnyčiai. Be to, klausytojai, tik matydami vargonininką prieš save, gali suvokti, kiek pastangų reikia įdėti į darbą, ką reiškia vargonuoti.
Man nacionalinės filharmonijos salė ir joje stovintys Alexanderio Schuke vargonai padarė kuo geriausią įspūdį.”
Rado išskirtinį kūrinį
Po V. Barkausko koncerto atrodė, jog filharmonijos instrumentas bene labiausiai tinkamas šiuolaikinei muzikai.
Ne klasikų šedevrai, o lietuvių autorių kūriniai vakare skambėjo įspūdingiausiai.
Tai – specialiai festivaliui parašyta emocinga ir kartu filosofiška Vaidos Striaupaitės-Beinarienės sonata obojui ir vargonams „Sugrįžimas” bei Juliaus Juzeliūno (1916–2001) Koncertas vargonams. Pastarasis prieš pusšimtį metų sukurtas opusas tapo atradimu ir vargonininkams, ir muzikologams. Jo visiškai nepalietė laiko patina!
„Prisimenu, šio Koncerto natos man kainavo 54 kapeikas. Jos išleistos 1974 metais, – įdomių faktų pažėrė V. Barkauskas. – Šį kūrinį susiradau prieš savo koncertą Vašingtono katedroje. Aš ieškojau geros, savitos kompozicijos, kuri išsiskirtų iš europietiškos muzikos srauto. Esu tikras – tai sudėtingiausias lietuviškas kūrinys vargonams.”
Virginijus J. Juzeliūno Koncertą atliko ir Baltimorės katedroje keturiskart didesniais vargonais nei filharmonijos. Pasak jo, kūrinys ten skambėjo dar įspūdingiau.
Iš šios viešnagės Lietuvoje vargonininkas namo parsiveš J. Juzeliūno simfonijos vargonams, dar neatliktos Lietuvoje, natas. Taigi kūrinio premjera gali įvykti ir už Atlanto.
Koncertams darbas netrukdo
„Muzikai laiko visuomet užtenka, nors turiu daugybę pareigų”, – apie savo kasdienybę kalbėjo V. Barkauskas.
Jis dirba Šv. Elžbietos bažnyčios Melvilyje muzikos direktoriumi, yra atsakingas už visą bažnyčios muzikinį gyvenimą, vargonuoja ir vadovauja dviem chorams.
„Mano parapija milžiniška. Esu užsiėmęs septynias dienas per savaitę. Tačiau tai netrukdo rengtis koncertams. Turiu naujų idėjų, kurias tikiuosi įgyvendinti ir Lietuvoje.”