Vienus žiūrovus sužavėjo, kitus šokiravo 28 metų Maskvos režisieriaus V. Barchatovo originaliai įprasminti žinomos rusų operos herojai.
Publika diskutavo dėl scenografijos bei mizanscenų, kurios ne visada padėdavo solistams perteikti P. Čaikovskio šedevro grožį. Be to, stebino teatro techninių galimybių ignoravimas – LNOBT scenos privalumais V. Barchatovas ir jo dažnas kūrybos partneris rusų scenografas Zinovijus Margolinas beveik nespasinaudojo.
Nepaisant minusų, naujojo „Eugenijaus Onegino” kūrėjams neprikiši nuoseklumo ir logikos stokos. Režisieriui pavyko iš pradžių trūkčiojusį spektaklį įkaitinti iki audringos kulminacijos finale.
Nusitaikė prieš štampus
Šiandien kūrėjai siekdami sudominti auditoriją populiariausia XIX amžiaus rusų opera randa jai netikėčiausių erdvių ir traktuočių. Pernai pirmieji Lietuvoje klasikinius „Eugenijaus Onegino” interpretavimo kanonus peržengė „bohemiečiai”, perkėlę klasikos šedevro veiksmą į sovietinį komunalinį butą.
V. Barchatovas pasišovė būti dar originalesnis – jis pareiškė sieksiąs teisingai perskaityti P.Čaikovskio partitūrą. Mat dauguma režisieriaus pirmtakų, anot Vasilijaus, įkūnijo šioje operoje Aleksandro Puškino poemos, pagal kurią ji parašyta, o ne operos herojus. V. Barchatovo įsitikinimu, poemos ir operos veikėjų psichologija bei elgesio motyvai yra skirtingi.
Dėl to, žinoma, galima ginčytis. P. Čaikovskis yra aprašęs savo vargus siekiant perkelti į muzikos kūrinį poetinio teksto grožį. Jis pabrėžė, kaip svarbu kuo tikroviškiau muzika perteikti teksto niuansus.
V. Barchatovo manymu, „Eugenijaus Onegino” herojai yra kur kas sudėtingesni, negu dažnai vaizduojami scenoje, - kiekvienas jų yra vertas atskiros operos!
Provincijos sindromas
Naujajame spektaklyje pompastiškai išsidabinusi Olga (Jovita Vaškevičiūtė) pro sukąstus dantis apdainuoja savo nerūpestingą būdą, iš įniršio daužo indus. Lenskis (Merūnas Vitulskis) gyvena ne realiame, o savo poezijos pasaulyje – apsėstas eiliavimo manijos, jis neištraukia nosies iš užrašų, net laukdamas lemtingos akistatos su Oneginu skubiai fiksuoja savo pojūčius.
Nusigyvenusias Larinas režisierius įkurdino nykaus užkampio nemelytyje-narve, iš kurio šios trokšta ištrūkti. Matyt, dėl to Tatjana (Sandra Janušaitė) įsimyli apgailėtiną Eugenijų Oneginą (Vytautas Juozapaitis). Jis šiame spektaklyje – bestuburis, liguistai nervingas, kretantis nuo įtampos jautruolis.
V. Barchatovo provincija dvelkia etnografija: liaudis (Česlovo Radžiūno vadovaujamas LNOBT choras) vilki praėjusio amžiaus pradžios valstiečių drapanomis (kostiumų autorė Marija Danilova), šoka rusiškus ratelius, o per Tatjanos vardadienio valsą ir mazurką švilpia nuo skardžio rogutėmis, mėtosi sniego gniūžtėmis.
Čia būtų galima prisiminti P. Čaikovskio pastangas kuo natūraliau įausti į operą saloninius šokius ir valstiečių dainas, kad A. Puškino teksto įkvėptų lyrinių scenų negožtų realistinis etniškumas. Rusiškas koloritas V. Barchatovo spektaklyje labai ryškus.
Provincijos gyvenimo monotoniją kūrėjai pabrėžė ne tik metų laikų, bet ir paros meto kaita, gamtos stichijos šėlsmu. Viena gražiausių operoje – lietaus scena Tatjanos laiško epizode.
Pabrėžtinai monotoniškas ir visas scenovaizdis – medinis namukas prie skardžio su prigludusiomis valtimis. Tai tarsi filmo kadras, kurio centre – ant skardžio – vyksta liaudies veiksmai. Būtent jos nuo skardžio nustumtas užsimuša Lenskis.
Savi ir tolimi herojai
Vis dėlto operos teatras – ne kinas. Medinis namelis, kuriame solistai nemažai dainavo, slopino jų balsus, ardė ansamblius. Muzikos trukdė klausytis ir kai kurios gražios scenos kompozicijos. Pavyzdžiui, svarbioje Onegino arijoje „Jūs man rašėte” dėmesį blaškė besigražinančios mauduolės. Iliustratyvus choro traktavimas dažnoje scenoje badė akis.
Įspūdingiausios operoje – Tatjanos laiško, Lenskio monologo, finalinė Tatjanos ir Onegino scenos, kuriose režisierius visą dėmesį sutelkė į herojų išgyvenimus.
Premjeroje ryškiausiai žėrėjo S. Janušaitė, įkvėptai įkūnijusi savo heroję balsu ir vaidyba, įtaigiai perteikusi visus jos emocinius proveržius. Įtikino ir M. Vitulskio nuoširdžiai šaržuojamas Lenskis. Solistas puikiausiai susidorojo tiek su režisieriais užduotimis, tiek su vokaliniais iššūkiais.
O V. Juozapaitis, rodėsi, nė akimirkos nepamiršo, kad privalo vaidinti labai nuoširdų, sutrikusį ir jausmingą herojų, tačiau netikėjo juo nė per nago juodymą.
Ką norėta pasakyti ar išjuokti Trikė personažu, lieka paslaptis. Šis smagus Rafailo Karpio veikėjas, padabintas moteriška suknia, kupletų scenoje aprenginėjo Tatjaną beformėmis drapanomis.
Spektaklį papuošė LNOBT choro meistriškas muzikavimas, Egidijaus Dauskurdžio užtikrintai atlikta Gremino arija. O likusiems solistas dar yra erdvės tobulėti. Linkėtina ir Roberto Šerveniko diriguojamam LNOBT orkestrui tapti atidesniam operos personažų pašnekovui.
Onegino dramą išgyveno kaip savo
„Eugenijus Oneginas“ buvo kuriamas sudėtingu kompozitoriaus gyvenimo laikotarpiu. Prabėgus dešimčiai metų po iširusių sužadėtuvių su mylima moterimi belgų sopranu D. Artot – ji be paaiškinimų ištekėjo už kito, P. Čaikovskis ryžosi vesti savo buvusią kompozicijos studentę.
Tačiau ir šis bandymas nepavyko. Dvasinės krizės ištiktas menininkas paliko darbą Maskvos konservatorijoje, kur dėstė daugiau kaip 12 metų, ir išvyko gydyti sielos žaizdų į užsienį.
Savo broliui Anatolijui iš savanoriškos tremties jis parašė: „Nėra nieko beprasmiškiau, negu siekti pakeisti savo prigimtį“. Broliui Modestui kompozitorius buvo dar atviresnis: P. Čaikovskis jam pasiguodė, kad žmona jį vadina apgaviku, vedusiu vien tam, kad paslėptų savo gėdingas ydas ir tikrąją prigimtį.
Manoma, kad P. Čaikovskį kamavo slepiamas homoseksualumas, o suvokimas, kad visuomenė šio polinkio netoleruos, vertė jį šalintis viešumos. Poreikis atsiriboti nuo aplinkinių pavertė kompozitorių klajūnu. Jis gyveno tai Europoje, tai Rusijos provincijoje, Peterburge ir Maskvoje vienas, vengdamas socialinių kontaktų, niekur ilgai neužsibūdamas.
Homoseksualus buvo ir kompozitoriaus brolis Modestas, tapęs jo libretininku ir biografu. Šiuos šeimos narius siejo labai glaudus ryšys. Piotras pakeitė Modestui ir jo dvyniui broliui motiną, kai ši mirė nuo choleros. Tuo metu dvynukams tebuvo ketveri metai, o P. Čaikovskiui – keturiolika.