Birželio 1–8 dienomis sostinėje rengiamas jau šešioliktasis Vilniaus festivalis. Jo programoje numatyti septyni įvairaus žanro koncertai – nuo JAV šiuolaikinio šokio panoramos iki orkestro muzikos vakarų, nuo klasikos aukso fondo pristatymo iki kultinio italų kompozitoriaus Ennio Morricone naujos kompozicijos pasaulinės premjeros.
Festivalis šiemet skiriamas Europos festivalių asociacijos (EFA) 60-mečiui. Vilniaus festivalis į šią organizciją išimties tvarka, net nebaigęs bandomojo laikotarpio priimtas 1999-aisiais.
– Kokia bus 16-oji muzikos šventė? – pasiteiravome nuo pat pradžių Vilniaus festivalio meno vadovo pareigas einančio jo sumanytojo Gintauto Kėvišo.
– Ne vienas festivalis savo programas formuoja pagal tai, ką galima nučiupti, – koks kolektyvas važiuoja pro šalį, kur kokie orkestrai, solistai gastroliuoja.
Šitai reikia sekti. Bet mūsų festivalis nuo pat 1997-ųjų turėjo kitą principą – rėmėmės savo programinėmis nuostatomis ir žiūrėjome, ko patys norime ir ką galime pasikviesti.
Dabar savo užmojus dėl objektyvių aplinkybių turime riboti, bet festivalio struktūra išliko, kaip ir pagrindinis siekis – Lietuvos publikai dovanoti nekasdienių potyrių.
– Viena Vilniaus programinių nuostatų – pristatyti didelį kviestinį orkestrą, operos trupę. Šįkart publikos laukia staigmena – šokio trupė.
– Birželio 1-ąją pradėsime festivalį Nacionaliniame operos ir baleto teatre su šiuolaikinio šokio trupe iš JAV „Ailey II“. Programą jie įvardija kaip Amerikos šiuolaikinio šokio panoramą, kurią sudaro garsiausių Amerikos choreografų kompozicijos.
Ši trupė jau senokai norėjo atvykti į Lietuvą, bet tik šiemet pavyko sukaupti pakankamai lėšų ir ją pasikviesti. JAV šiuolaikinis šokis yra nepaprastai stiprus. Tad jaunų afroamerikiečių šokėjų pasirodymas – viena labai rimtų Vilniaus festivalio pozicijų.
– Puota Piotro Čaikovskio kūrybos gerbėjams – turbūt taip galime pavadinti antrąjį festivalio koncertą.
– Vienas senaiusių Rusijoje P. Čaikovskio simfoninis orkestras birželio 2-ąją Nacionalinėje filharmonijoje atliks šio kompozitoriaus 1-ąjį fortepijoninį koncertą (skambins Mūza Rubackytė) ir simfoniją „Manfredas“.
P. Čaikovskis „Manfrede“ išpažino savo komplikuotą asmeninį gyvenimą, kaip ir šį kūrinį įkvėpusios poemos autorius lordas George'as Byronas – savuosius sudėtingus išgyvenimus, dėl kurių pabėgo į Šveicariją ir niekada nebegrįžo gyventi į Angliją.
Tai kūrinys, kuris ir simfoniniam orkestrui turbūt padės atskleisti tai, ką jis daro geriausiai. Manau, kad vienas seniausių Rusijos orkestrų, įkurtas dar 1930 metais, ir jo vadovas Vladimiras Fedosejevas turi ką pasakyti apie P.Čaikovskio muziką.
– Lengvesnio žanro mėgėjai šiemet irgi neliks nuskriausti – jiems savo kompozicijas skirs Norvegijos pučiamųjų instrumentų džiazo ansamblis „Brazz Brothers“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
– „The Brazz Brothers“ – keturi broliai ir vienas pusbrolis – tikri ieškotojai, įkvėpimo randantys ir Šiaurės šalyse, ir Afrikoje. Šis tokių skirtingų regionų melodijų junginys, manau, parodys, kas yra aukščiausio lygio varinių pučiamųjų muzika ir improvizacija.
– Lietuvos kamerinio orkestro vadovas Sergejus Krylovas ieško įvairiausių galimybių pagyvinti ir praturtinti tiek repertuarą, tiek atlikėjų sąrašą. Ar to liudininkai bus ir Vilniaus festivalio publika?
– O, taip. Birželio 4-ąją Lietuvos kamerinis orkestras su S. Krylovu ir fleitininku iš Italijos Massimo Mercelli atliks šiam festivaliui
parengtą programą, kurioje nuskambės kompozitoriaus Ennio Morricone naujo kūrinio pasaulinė premjera.
– Kaip minėjote, dar rengiant pirmąjį festivalį buvo įkalti tam tikri atraminiai stulpai, laikantys visą programą. Pastaraisiais metais statinys buvo kiek pakrypęs – dingo senosios muzikos pozicija. Dabar ją vėl pavyko susigrąžinti?
– Mes pajėgūs surengti tikrą Europos lygio festivalį – galime tą drąsiai deklaruoti. Taip, grįžta pirminio sumanymo pozicijos, tarp jų – ir senosios muzikos.
„Venance Fortunat“ iš Prancūzijos – puikus grigališkojo choralo vokalinis ansamblis, atliekantis kūrinius iš senųjų rankraščių.
Senosios muzikos gurmanai bus patenkinti.
Bet jei kas nors paklaustų, ką norėtume padaryti, sakyčiau, kad pastatyti kokią nors Jeano Philippe'o Rameau operą su ansambliu „Les Arts Florissants“ ir jo vadovu Williamu Christie.
Viskas, ką darome dabar, yra šiek tiek mažesnio mastelio, kad išlaikytume Vilniaus festivalio struktūrą.
– Per Vilniaus festivalį į Lietuvą grįš Almas Švilpa, gyvenantis Vokietijoje. Kodėl jam patikėta lietuvių atlikėjo rečitalio pozicija?
– A. Švilpa išties europinio lygio lietuvių žvaigždė, jau pagarsėjusi vaidmenimis Richardo Wagnerio operose. Vilniaus festivalyje atsiskleis visas boso grožis – solistas persikūnys į šešių operų autorių herojus ir dar atliks Dmitrijaus Šostakovičiaus siuitą „Michelangelo Buonarroti sonetai“.
– Koks baigiamasis festivalio akordas?
– Baigsime festivalį su violončelininku Miša Maiskiu, kuris su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Robertu Šerveniku neseniai pasirodė Bratislavos festivalyje. Jie atliks Dmitrijaus Šostakovičiaus 1-ąjį koncertą violončelei ir orkestrui.
O paskutinis akcentas – bramsiškiausia Johanneso Brahmso 3-ioji simfonija.
– Šiemetėje programoje nematyti naujo lietuvių autoriaus kūrinio, parašyto Vilniaus festivalio užsakymu, premjeros. Ar ši tradicija nutrūko?
– Vilniaus festivalis yra pateikęs užsakymą kompozitoriui Tomui Kutavičiui sukurti Koncertą fortepijonui ir orkestrui. Komentaras labai trumpas: dėl priežasčių, priklausančių ne nuo mūsų, jis bus atliktas vėliau. Mes savo įsipareigojimus įvykdėme.
– Istorijos pradžioje Vilniaus festivalio biudžetas buvo net du milijonai litų. Ar dabar pavyksta surasti rėmėjų?
– Leisti pinigų niekas per daug nesisiūlo. Net ir nedidelio rėmėjo atsiradimas – ilgas ir sunkus darbas. Rėmėją reikia kuo nors
sudominti: programa, atlikėju, dar kuo nors.
P.Čaikovskio atsiradimas mūsų programoje davė mintį ieškoti pagalbininkų Rusijoje. Paieškos baigėsi šiokia tokia sėkme – susidomėjo bendrovė „Lukoil“ ir pirmąkart tapo mūsų rėmėja.
Apmaudu, kad valstybė prisideda tik menkučiu indėliu. Nieko nekritikuoju. Biudžetas yra toks, koks yra, tik norėtųsi, kas valstybės kultūros veikėjai turėtų aiškesnę poziciją.
Ar norime Vilniuje turėti tokį festivalį, kuris simbolizuotų miesto vardą taip, kaip, pavyzdžiui, Liublianos festivalis simbolizuoja
Slovėnijos sostinę? Tokios politinės valios kol kas nejaučiu.