Galeriją įkūręs mažosios plastikos ir provokuojančių instaliacijų autorius S. Vaitiekūnas nusprendė pasiūlyti publikai tokius savo darbus, kurie gerokai aktualesni nei masinės gamybos gintaro vėrinėlis, sidabro žiedelis ar lininis krepšys.
– Ar nebaugu steigti naują galeriją Vilniuje, kuriame ir taip yra daugybė galerijų, suvenyrų ir juvelyrikos parduotuvių? – paklausiau 58 metų S. Vaitiekūno.
– „Terra recognita” buvo įsteigta prieš trejus metus Užupyje, „Gerovės” konservų fabriko salėje. Dabar ji tik persikelia į naują judresnę vietą, tinkamą ne tiktai kūriniams pristatyti, bet ir jais prekiauti.
Galerija turėtų būti plataus profilio – nuo suvenyrų tautine tematika ir papuošalų, pabrėžiančių savos žemės svarbą, iki grynojo meno objektų. Pagrindinė atidarymo parodos tema ir pavadinimas – „Nostalgija”.
Aš seniai apie tai pagalvodavau, tačiau vargu ar būčiau tam ryžęsis, jei ne Saulius Ratkevičius, kuris yra galerijos direktorius.
Menininkui visi tie organizaciniai dalykai – sunkiai įveikiami. Tiesa, galerija įrengta pagal mano sumanymą. Baldus specialiai sukūriau šiai erdvei. Jie tarsi nupiešti viena linija, nors yra geležiniai ir sveria pusantros tonos.
Vietoj lentynų – baltai nudažytos sieninių laikrodžių dėžės iš buvusios instaliacijos „Nes laikas yra arti”. Yra ir XVIII a., ir naujesnių. Kai kurios – vokiškos, kitos – rusiškos.
– Kodėl nusprendėte grįžti prie mažosios plastikos, inkrustuotų jūros akmenėlių, nuo kurių ir pradėjote menininko kelią?
Juk ilgą laiką kūrėte tik didžiules instaliacijas, skulptūras, objektus.
– Čia kaip madoje. Šiuo metu man įdomūs visai kiti dalykai, ne tai, kas suvokiama tik išrinktiesiems, ne aukštoji mada. Aš nemažai tų dalykų sukūriau, todėl dabar noriu pasiūlyti tai, kas kiekvienam žmogui gali būti svarbu ir įdomu.
Kad ir sugrįžęs emigrantas, ir tas, kuris dar tik ruošiasi emigruoti, ir vairuotojas, ir išrankus snobas suprastų, apie ką kalbama. Mano sukurti žiedai, segės, pakabučiai ar sagos – nėra vien papuošalai, nors jais galima ir pasipuošti.
Jūros akmenukai man – vidinės jėgos simbolis. Juk tuo metu, kai milijardai akmenų susitrina į dulkes, jie sugeba išlikti, išlaikyti savo formą, savo esatį. Vienas – apvalus, kitas – pailgas, trečias – plokščias.
Tai vidinės įtampos pasekmė, nes išorinės jėgos – bangos, vėjas, smėlis – stengiasi viską sunaikinti, sutrupinti.
Vidinė, nors ir labai menkos, bet individualios pastangos išraiška juntama kiekviename akmenėlyje. Juk jis atlaikė, iškentėjo visą įtampą, trynimą ir sulaukė tos valandos, kai kas nors atėjo, pasilenkė ties juo ir pakėlė.
Dabar jam tenka labiau ritualinė funkcija – duoti pradžią jausmui, minčiai, judesiui.
– Juokavote, kad galeriją būtų galima pavadinti ritualinių reikmenų krautuvėle.
– Tai tiesiog tikslesnis jos apibūdinimas.
Juk apsisprendęs dalyvauti rituale, t. y. turėti šalia savo žemės grumstą, žmogus pirmiausia prisipažįsta sau, o paskui ir aplinkai siunčia žinutę, kad jam svarbi tam tikra vertybių sistema.
Išsitraukei akmeninį laikrodį-inkilą ir prisiminei, kad laikas grįžti namo. Ar bent paskambinti mamai.
O gal net susimąstyti, ką tu ten Ispanijoje, Airijoje ar Londone iš tiesų veiki?
Yra ir akmeninių sagučių. Jei jau negali pasilikti Lietuvoje, gali bent prisisiūti jos gabalėlį. Sidabriniu siūlu. O įsigijęs akmeninę urną net ir toli nuo Lietuvos būdamas žinosi, jog tavo pelenus priglaus tėvynės žemė.
„Terra recognita” išvertus iš lotynų – „Atpažinta žemė”.
Tas priešdėlis „at” man labai svarbus. Jei neatpažinsi žemės, kaip laikinai sau skirtos vietos, nesuvoksi, ką tu čia veiki ar turėtum veikti, tai ir dangus liks vien graži metafora.
Neatpažinus Dievo atvaizdo kitame žmoguje, sunku bus jį atpažinti ir savyje.
– Jau daugiau kaip metus esate vedęs, nors išsiskyręs su ankstesne žmona – žinoma aktore Nijole Oželyte – nekart pabrėžėte, kaip vertinate asmeninę laisvę.
Jūsų darbai iki šiol kupini ne tik religinių, bet ir erotinių užuominų.
– Erosas – prigimtinis visa ko pagrindas. Bet riba tarp nuodėmės ir šventumo labai siaura. Todėl tai, kas tave maitina, teikia sveikatos, džiaugsmo ir gėrio, labai lengvai gali tapti tavo pragaištimi. Apie tai – visa mano kūryba.
Sutinku, kad visą gyvenimą kalbėjau apie savo nepriklausomybę. Bet kai viduje pasikeiti, esminės permainos vyksta visose gyvenimo plokštumose.
Juk šeima Dievo sugalvota ne šiaip sau. Tai pats efektyviausias būdas tave pakeisti.
Kol manai, jog kitas žmogus privalo atitikti tavo lūkesčius, padaryti tave laimingą ir tenkinti kažkokias tavo reikmes, tol negali suvokti tikrosios šeimos esmės.
Kaip atsiranda tas artumo jausmas, nors aiškiai matai, kad tarp tavęs ir kito žmogaus daug daugiau skirtumų negu panašumų? To neįmanoma paaiškinti vien erosu. Tai paslaptis.
Deja, paslaptis mes nuolatos stengiamės išstumti iš savo gyvenimo. Bijome prisipažinti, kad iš tiesų apie save ir pasaulį žinome tiek mažai.
Man ir menas yra įdomus pirmiausia tuo, kad vieno ar kito darbo idėja visuomet užklumpa netikėtai ir kažką tavyje pakeičia. O geras meno kūrinys turi galios pakeisti ne vieno žmogaus gyvenimą.
Kūriniai domina ir kolekcininkus
* S. Vaitiekūnas gimė Vilniuje 1953 m. 1971–1976 m. studijavo teisę Vilniaus universitete.
* S. Vaitiekūnas pradėjo nuo mažosios akmens ir metalo plastikos. Yra sukūręs daug įspūdingų instaliacijų: „Rožinį” surišo iš 59 tikrų girnapusių, iš 3 tonų žvejybinio tinklo nuvėlė debesis instaliacijoje „Enternet”. „Bon voyage” – kūrinys iš 250 autentiškų ližių, o „Requiem orkestrui” – iš 150 varinių pučiamųjų instrumentų, kėdžių, piupitrų ir 5000 metrų kabelio.
* Iš daugybės laikrodžių mechanizmų ir pjūklų S. Vaitiekūno sukonstruotą 4 metrų aukščio koloną „Chronos” galima pamatyti Vilniaus miesto savivaldybės fojė.
* Menininkas dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, jo darbų yra įsigiję įvairūs kolekcininkai.