Ši knyga - šeštoji E. Ališankos poezijos knyga. Jis dar yra išleidęs
tris eseistinių tekstų knygas - „Vaizdijantis žmogus“ (1998), „Dioniso
sugrįžimas“ (2001) ir „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (2012).
E. Ališanka - ne tik poetas ir eseistas, bet ir poezijos vertėjas. Jis
yra išvertęs Wislawos Szymborskos, Zbygniewo Herberto, Kerry Shawn
Keyso, Alešo Debeljako ir kitų užsienio poetų eilėraščių.
– Gimėte Barnaule, kitaip tariant, tremtyje. Ar šis biografijos faktas jums yra reikšmingas? – paklausiau E. Ališankos.
– Faktas, kad gimiau Sibire, man ilgą laiką nebuvo itin svarbus ir
ypatingas. Asmeninio gyvenimo dalis, ir tiek.
Tai tapo reikšmingiau, kai pradėjau rašyti. Ypač, kai savo kūriniuose
ėmiau tolti nuo metafizinių, filosofinių klausimų ir ieškoti savo
asmeninės istorijos detalių. Tie vaizdiniai itin ryškūs mano
paskutinėje prozinių tekstų knygoje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“.
– Kodėl pradėjote rašyti – jautėte vidinę būtinybę ar siekėte fiksuoti aplinkinį pasaulį?
– Ilgą laiką aš rašiau, ir tiek. Nelabai ir susimąstydavau, kodėl tai
darau. Tačiau pastaruoju metu į šį klausimą ne kartą bandžiau atsakyti
ir pats sau.
Daug tų versijų prisigalvojau. Viena jų – nors nebuvau rezistentas,
bet sovietiniais laikais oficiali veikla ir darbas buvo atstumiantys,
todėl lyg ir nejučia pasinėriau į tokius paraštinius dalykus kaip
filosofija, poezija, religija. Tai buvo daug įdomiau nei kasdien
kursuoti į nemėgstamą darbą.
– Bet studijuoti pasirinkote matematiką.
– Matematika man labai patiko ir sekėsi. Bet vis tiek labiausiai
norėjosi daryti tai, kas lyg ir nebūtina, neprivaloma. Mane traukė
dvasiniai dalykai - filosofija, religija, literatūra, nors tai,
skirtingai nei prieš kokius 25-30 metų, šiandien skamba gana juokingai.
Visą interviu su E. Ališanka skaitykite šeštadienio laikraštyje „Lietuvos rytas“.
Siūlome keletą E. Ališankos eilėraščių iš apdovanotosios knygos „Jeigu“.
INTRODUKCIJA
kuo pradėti
kaip tadeuszui eilute kuri nieko nereiškia
ar auksiniu rankenos bumbulu iš vaikystės
kuris irgi nieko nereiškia
už kurio po šiai dienai laikaus
nepraverdamas durų
o galbūt padėkomis visiems tiems
kurie prisidėjo prie pilnametražio eilėraščio sukūrimo
asistentams konsultantams sapnų personažams
tamerlano genams tuštybei ir tuštumai
kuo pradėti
kad nepasakytum per daug
kad neprarastum kantrybės ir nesusikeiktum
geresniojo savo aš akivaizdoje
kad neišeitų šnipštas iš penkių dešimčių metų
net ir iš vienos dienos
kai griebies už auksinio bumbulo
ir vietoj „mea culpa“ sakai gyvenimas tai aš
ir dar sykį trūkteli duris
kuo pradėti
ar ne sąlygos sakiniu
ar ne bobūnės „jeigu“
sakydavo pasiimsiu su savimi jeigu būsi geras
jeigu būsiu
pasiims
GINČYTIS SU SAVIMI NĖRA PRASMĖS
gruoblėtas vėjas kaulai girgžda
priešintis nėra prasmės sakai
yra
daug prasmių
po vieną ant kiekvieno medžio
sausy kybo tarsi pernykščiai lapai
tarsi mebijaus juostos susisukę
visad viena puse
baigi kuo pradėjęs
ko dar tikėjais
nepataisomas agnostike
nuėjęs pusę kelio
kur nei pradžios nei pabaigos nematyti
mano aklas homere
rašantis istoriją
kuri galioja taviems vaikams
yra
po vieną itakę
ant kiekvieno antkapio
po vieną šokį
ant kiekvieno vėjy išbarstyto kaulo
PAČIAM SAU
arbatinis urzgia prasigėrusiu balsu
naujas dar mokėjo švilpauti
nesudėtinga melodija ne lakštingala
pritardavau kaip mokėdavau
be klausos bet girdintis kaip vartos sąžinė
busdama pašonėj
dabar jau nesusišnekam
netikiu šiandien nė vienu jo žodžiu
tepuos sumuštinį
mano rankose aštrus peilis
slysta sviesto paviršium
kaip ir gyvenimas sakyčiau
tik atšipusia puse sakyčiau dantyta
filosofuoju apsimetu kad negirdžiu
mes kaip kraujo broliai
geriam tą patį vandenį
tavo gerklė mano gerklė
todėl ir neatsiliepiu
pats žinau kad degsiu pragare
ant melsvos dujų liepsnelės
urgzdamas eilėraščius
pačiam sau
MUZIKINĖ DĖŽUTĖ
prasidėdavo kaip visad
sekmadienį po pietų
kai laikas užsnūsdavo liepos šešėly
po kiemo axis mundi kuriame kybodavom
pusžaliai vaisiai raudonieji spaliukai
pratrūkdavo tylos votys
bliatjobtvajumat̒ ubju ir dar daugiau smuikų ir čelių
paleisdavo į darbą
vėl pageidavimų koncertas
sakydavau broliui
ne popso karaliai
dekoracijos nekeičiamos
kaip ir patalynė
nori tik meilės atožvalgos supratimo
nori nedaug veik neįmanomo
jiems pritardavo kitas kaimynas
su armonika kiek pamišęs
sakyčiau dabar
tada grojo mažoro tonacijoj
sako girtuokliai išmirė nuo acetono
klijų ir lako
nemokėjo gyventi
užtat mokėjo negyventi
kiekvienas instrumentas
turėjo vietą kalvarijų orkestre
net ir tie bebalsiai ar daužę kilimų būgnus
iki šiol pasuku muzikinės dėžutės
rankeną negražiai mirę o taip gražiai
groja
IŠ ZABARIJOS LEGENDŲ IR PADAVIMŲ
pasipyko sugyventiniai
grįžęs girtas baladojos apie uždarytas duris
išdaužė langą
o ta kirviu per nagus
dėkui tam kurio nė vienas neišpažino
ne ašmenim tik pentim
iš skausmo užkaukė per visą kaimą
laukais nuvinguriavo pas buvusiąją
palikdamas šliūžę nešienautoj pievoj
trys dienos praėjo nesulaukė pargrįžtant
tada susikvietę sūnus
sūnūs kaip sūnūs
visad už motiną
išėjo ieškoti sugyventinio
brydę surado
ir pabėgėlį
nespėjo žaizdų apsilaižyti
užtvatijo pagaliais
drūto vyro būta
ir su dalgiu mosuodavo išsijuosęs
nežinau nė kur kryželį sukalė
nė kas
giminių neturėjo
buvo ne iš šio kaimo
tai kaip ir nebuvo
kaip ir nieko nebuvo
žmonės tik pasakoja
kiekvienas vis kitaip
kad žalčiu buvo virtęs
tikru žalčiu
-----
E.Ališanka šiandien Kaune pasipuošė tradiciniu „Poezijos pavasario“ ąžuolo vainiku. M.Patašius