„Kai jam skaudu, ir man skaudu, kai jam šviesu, ir man šviesu”, – už rinkinį „Sezonas baigtas” ketvirtadienį teikiant premiją Vilnių ir save sugretino A. Šimkus.
Vilnius – ne tik 35 metų poeto, bet ir jo tėvų, jo žmonos gimtasis miestas. Kūrėjas prisipažino nežinąs, kur kitur galėtų jaustis vilnietis.
Eilėraščių rinkinio „Sezonas baigtas” žmogus nekimba į atlapus, nerėkia, kalba taip pat lėtai kaip ir pats poetas.
A. Šimkus ieško, kaip poezijoje įdomiau išreikšti gimtojo miesto erdves, bet stengiasi, kad kūriniai būtų paprasti, kasdieniški, bet prasmingi.
– Vilniečiui žodis „sezonas” pirmiausia asocijuojasi su šildymu. Taip pavadindamas rinkinį, aišku, ne tai turėjote galvoje? – paklausė A. Šimkaus „Sostinė”.
– Mažiausiai galvojau apie šildymą. (Juokiasi.) Tai susiję su tam tikru gyvenimo etapu.
Kai sudarinėjau knygą, galvojau, kad geriausia būtų pavadinti taip – „Sezonas baigtas”.
Rinkinyje yra taip pavadintas eilėraštis. Tiesa, jis nesusijęs su Vilniumi. Eilėraštis apie Palangą, pajūrį, apie sezono pabaigą.
– Kalbėjote apie save. O Vilniuje ar yra kokio nors sezono pabaiga, ar ją jaučiate?
– Vilnius labai greitai keičiasi, sunku šnekėti apie kokį nors pastovumą.
Pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį prasideda grandiozinės statybos, ima kilti pastatai monstrai. Suprantu, kad be to neįmanoma.
Bet tam tikra Vilniaus dalis savo sezoną baigia.
Anksčiau nuo kalvų galėjai grožėtis miestu ir jo išbangavimais, o dabar dažniau matai drakono dantis – dangoraižius.
Vilnius – žalias miestas, bet man labai įdomu, kas bus Sereikiškėse? Ar ten nepasibaigs sezonas? Ar ta erdvė liks atvira visiems? Nenoriu būti įtarus, bet kai kurie dalykai tikrai baigiasi.
– Eilėraščiuose minite tradicinius rajonus – senamiestį, Antakalnį. Kodėl kiti poetai vis dažniau savo kūryboje nuklysta į miesto pakraščius?
– Mano eilėraščiuose yra Pilaitė, Karoliniškės – ir ne vien architektūra, o ten gyvenantys žmonės. Yra ir Viršuliškės, kur gyveno poetas Valdemaras Kukulas, pas kurį pasisvečiuoti važiavo ne vienas meno žmogus.
Man kiek sunkiau susišnekėti su Pašilaičiais, Fabijoniškėmis, bet gal pavyks. Bet artimiausias senamiestis ir Antakalnis – gimtieji namai.
– Poetai yra apdainavę net Kalvarijų turgų. Ar kas nors ryšis poezijoje paminėti Gariūnus?
– Manau, kad taip. Giedrės Kazlauskaitės kūryboje Gariūnai labiau susieti su dvasiniais dalykais, materializmu, vergove. Kiti poetai dar tik minės Gariūnus.
Jeigu žodis atsirado žodyne, jis atsiras ir poezijoje. Juolab kad šiam vietovardžiui galima rasti rimą.