Tyrinėtoja, dėstytoja, muziejininkė A. Mikėnaitė visą savo amžių pašventė liaudies meno tyrinėjimui ir puoselėjimui. „Gerai būtų, kad galėtum palikti tą kultūrinį klodą, kurį sukaupei per gyvenimą. Tada kitas tobulėtų negaišdamas laiko, juk žmogaus amžius trumpas. Gal ir teisybė, kad buvimą žemėje įprasmina darbas, kūryba, be jų būtų baisiai nyku ir tuščia,“ - rašė muziejininkė.
Pasak kuratorių, ši paroda - apie kuklų žmogų ir jo tylų darbą, iš šalies nelabai pastebimą. Savo darbą A. Mikėnaitė mėgo, suprato jo aukštą paskirtį. Ji priklausė muziejininkų idealistų kartai, kuriems muziejus buvo šventovė.
A. Mikėnaitė gimė 1912 m. atokiame Skardupio vienkiemyje, Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Akvilė buvo jauniausia iš keturių vaikų. Vyriausias brolis Jonas - karininkas, lakūnas bandytojas, pokario metais - žinomas keramikas, Juozas - žymus skulptorius, sesuo Liuda - nuoširdi kaimo moteris, ilgus metus saugojusi Mikėnų šeimos židinį.
Baigusi gimnaziją, A. Mikėnaitė įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, visuotinės istorijos specialybę. Universitete klausėsi žymių kultūros veikėjų paskaitų, lankė paminklų apsaugos kursus, kuriuose susipažino su savo būsimu vyru Stasiu Vaitkumi, studijavusiu Kauno meno mokykloje. Dar studijų metais kartą besilankydama M. K. Čiurlionio galerijoje, susižavėjo liaudies skulptūra.
Su begaline šiluma ji visada kalbėjo apie dievukus: rūpintojėlius, jurgius, izidorius, apie agotas ir marijas, taip panašias į Žemaitijos kaimo moteris, sustingusias sielvarte, ar nuleidusias galvas, romiai sudėjusias rankas ant krūtinės... Neatsitiktinai ir diplominis darbas buvo apie liaudies skulptūrą.
1940 m., baigusi universitetą, pasiliko jame dirbti, dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Tuometinio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus direktoriaus Levo Karsavino pakviesta, 1944 m. pradėjo dirbti Liaudies meno skyriaus vedėja.
Muziejiniam darbui A. Mikėnaitė pašventė daugiau kaip 50 metų. O pradėjo nuniokotose karo patalpose radusi 149 liaudies meno eksponatus. Dirbo viską, ko tik reikėjo muziejui. 1948-1983 m. vadovavo daugumai muziejaus rengiamų ekspedicijų, skersai išilgai išvaikščiojo visą Lietuvą. Tai buvo didelis darbas, turėjęs aiškų tikslą - tirti, fiksuoti ir rinkti liaudies meną: griūvant senajam gyvenimo būdui, reikėjo skubėti išsaugoti bent dalelę senosios materialinės kultūros.
A. Mikėnaitė parengė keletą ekspozicijų ir didelių parodų. Drauge su kolegomis sudarė keletą serijos „Lietuvių liaudies menas“ albumų, parašė biografinę apybraižą apie Marcę Katiliūtę (1963), parengė muziejaus rinkinių katalogus „Juostos“ (1967), „Lietuvių liaudies raižiniai“ (1970), „Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės“ (1970), „Lietuvių liaudies baldai“ (1992). Rankraštyje liko jos viso gyvenimo darbas - katalogas „Tradicinė XIX-XX a. pirmos pusės lietuvių liaudies skulptūra“, taip pat katalogai „XIX a. antros pusės siuvinėtos bažnytinės vėliavos“, „K. Šimonio liaudies meno piešiniai“.