Šiuo projektu R. Budginas jau pelnė pripažinimą Šiaurės Amerikoje. 2009-2010 metais pianistas jį pristatė 85 JAV miestuose bei miesteliuose 39 valstijose.
Tačiau net tokia solidi patirtis neišvadavo Rudolfo nuo jaudulio prieš pasirodymus Kaune, Palangoje, Plungėje ir Vilniuje.
„Amerikos ir Europos publika labai skiriasi. Už Atlanto klesti populiarioji muzika ir džiazas, o čia puoselėjamos klasikos tradicijos. Turbūt po mano koncerto Nacionalinėje filharmonijoje kils riaušės“, - šmaikštavo pianistas.
- Ko jūs siekiate savo naujuoju amplua? – paklausiau atvykusio į Lietuvą R. Budgino.
- Išlaisvinti savo aistringą ir romantišką sielą. Suteikti žmonėms gerą pramogą ir netikėtos patirties. Manau, kad gyvenimas turi būti linksmas ir įdomus, stumiamas į priekį teigiamų emocijų.
Žmonės į koncertus eina ne tam, kad galvotų apie mirtį. Aš noriu, kad leisdami laiką su manimi jie išliptų iš savo problemų, pasijustų naujame pasaulyje.
Labai rimtai žiūriu į savo koncertus, bet ne į save. Bendrauju su publika lengvu stiliumi, nesistengiu nieko mokyti ar moralizuoti. Man nusibodo rimtai žiūrėti į gyvenimą.
Lietuvoje mes nieko nekeisime – išgirsite tai, ką rodome ir Amerikoje. Tik, žinoma, lietuviškai kalbėti man bus sunkiau, kai jau ištobulinau bendravimo su publika stilių anglų kalba. Teks daug improvizuoti.
- Kaip šią programą sutinka amerikiečiai?
- Jiems patinka eksperimentai ir naujovės. Amerikoje gali stovėti ant galvos, ir sulauksi entuziastingo pritarimo.
O Lietuvoje, kiek prisimenu, būdavo aiškiai apibrėžti rėmai, kuriuose galėdavai siekti savo viršūnės. Amerikoje aš pajutau laisvę – ten galiu būti bet kas, ir tavęs už tai nepasmerks – dar pastums pirmyn, palaikys.
Kai grodavau ten tradicinius koncertus, nejausdavau pilnatvės. Supratau, kad tai aplinkai reikia kažko daugiau. Pradėjau domėtis elektronine muzika, hiphopu, pats programuoti muziką kompiuteriu ir įtraukti ją į projektus šalia klasikos.
Visus tai ėmė dominti. Amerikiečių publikai patinka kažkur girdėti dalykai, bet patekti naujai.
Įsivaizduoju, kad Lietuvoje tokie eklektiški kūriniai gali sulaukti kritikos. Gal ir Amerikoje mane kažkas keiksnoja – pavyzdžiui, džiazo tradicijų saugotojai, nes mano projekte nėra nieko išgryninto.
Kuriu skirtingų muzikos krypčių ir stilių sintezę. Kaip dabar liejasi pasaulis, išnykasta ribos tarp šalių, rasių, taip ir mano muzikoje nėra ribų – neaišku, kur prasideda ir baigiasi klasika, rokas, džiazas.
Aš nesiekiu tuo nieko šokiruoti. Man įdomu pačiam peržengti ribas, atrasti naujų muzikos erdvių ir būdų bendrauti su skirtingais muzikantais.
Esu grojęs su įvairiomis džiazo garsenybėmis, roko žvaigždės Steve’o Millerio grupės gitaristu.
- Kaip jūs surandate vieni kitus?
- Gyvenu labai gražiame ir ramiame San Luiso Obispo mietelyje tarp Los Andželo ir San Francisko. Muzikos ir kino verslo žmonės čia slepiasi nuo miesto, tad užsimezga įdomių pažinčių. Be to, koledžas, kuriame dėstau fortepijoną, garsėja džiazo katedra – ji pritraukia daug įžymybių.
Tiesa, greitai kraustysiuosi į kitą vietą. Kaip tik rengdamasis keliauti į Lietuvą sužinojau, kad gavau naują darbą prestižiniame koledže šalia San Francisko. Jame dėstysiu fortepijoną ir skaitmenines muzikos technologijas.
Į šią vietą pretendavo daugybė žmonių iš visos Amerikos. Manau, darbą gavau aš, nes išmanau ne vien klasiką. Žinau džiazo, populiariosios muzikos pagrindus, savarankiškai gilinausi į skaitmenines technologijas.
Namie esu įsirengęs ir eksperimentinę studiją. Skaitmeninė muzika mane labai traukia - šioje srityje randu trigubai daugiau įdomių idėjų ir kūrybos partnerių, negu jų turėčiau grodamas vien F.Chopiną ar Ludwigą van Beethoveną.
Amerikoje reikia būti labai lanksčiam, kad sektųsi. Jei kasdien nepasistūmėju į priekį, man pasidaro neramu. Aš turiu nuolat judėti, nenoriu ramybės – noriu triukšmo, mašinų, dūmų, daug muzikos ir įvairių žmonių.
- Tradicinių programų visiškai negrojate?
- Ne. Manau, klasikos klestėjimo epocha negrįžtamai baigėsi. Universitetuose jau niekas nebežino, kas yra F.Lisztas, kam priskirti Richardą Wagnerį ar F. Chopiną, kaip juos atskirti. Grynoji akademinė muzika tampa archaika.
Tai normalu, jos ir nereikia. F. Liszto laikais visi keliavo arkliais. Šiandien žmonės per atostogas skrenda į kosmosą. Jiems reikia kuo daugiau informacijos per kuo trumpesnį laiką.
Aš noriu gyventi šiame amžiuje - nenoriu būti užstrigęs praėjusiuose šimtmečiuose. Dabar – sintetikos era, grynasis menas neegzistuoja. Man gražu, kai jungiami skirtingi dalykai.
Manau, jei pavyks išsaugoti ryšį su praeities paveldu, menas, klasikinė muzika nepražus.
Aš įtraukiu į savo projektus klasikos tiek, kad publikos ji nevargintų. Pastebėjau, kad sintetiniuose projektuose ji suskamba kur kas efektingiau, ryškiau atsiskleidžia tikroji jos vertė.
Man patinka klasika, bet žinau, kad pasauliui nereikia dar vieno klasikinio pianisto. Jei nesi vienas tų, kurie šiandien groja visame pasaulyje, kam tuo keliu eiti? Galima rasti savo nišą ir būti joje ne atlikėju, o kūrėju.
Man neįdomu atlikti kitų muziką. Jau 5-7 metus einu savo keliu ir surandu vis daugiau naujų idėjų, nes pasaulis nuolat keičiasi.
JAV apgynė disertaciją
R. Budginas gimė Plungėje, muzikų šeimoje. Baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje.
1994-aisiais pianistas išvyko studijuoti į JAV, 2001-aisiais apgynė daktaro disertaciją Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele. Šiuo metu jis profesoriauja Cuesta koledže.
R. Budginas yra tarptautinio konkurso Rygoje, taip pat „Yamaha“ ir F. Liszto konkursų Los Andžele laureatas. Koncertais jis išmaišė visą Šiaurės Ameriką, pasirodė Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse.
Pianisto koncertai Lietuvoje vyks šiandien ir birželio 8 d. Kauno technologijos universiteto salėje, 1 d. – Palangos klube „Vandenis“, 7 d. - Plungės kultūros namuose, 12 d. – Nacionalinėje filharmonijoje. Kartu pasirodys J. Pecotas (gitara), K. Hershmanas (bosinė gitara), W. Lundas (mušamieji) ir D. Praspaliauskis (saksofonas).