Kūrybinio rašymo programų fenomenas gajus ne tik JAV, bet ir Europoje (pirmasis Jungtinės Karalystės kūrybinio rašymo studentas, iki šiol skinantis gausius ir gardžius studijų East Anglia universitete vaisius – Ianas McEwanas).
Nuo pat šių studijų programų pradžios, jos garsėja ne vien kaip kūrybinio rašymo meistrystės tobulinimo priemonė, bet ir kaip iniciacija į sudėtingą bei skaudžiai konkurencingą leidybos pasaulį, savotiška rekomendacija leidėjui.
Kalbiname kūrybinio rašymo profesorių Kanados Konkordijos universitete, SLS įkūrėją ir organizatorių, rašytoją Michailą Iosselį.
- Jau keturioliktą kartą rengiate didžiausią tarptautinę nepriklausomą kūrybinio rašymo mokymo programą, kurioje dalyvaus Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados rašytojai.
Pats esate rašytojas ir dėstote kūrybinį rašymą Konkordijos universitete Kanadoje. Kaip atsitiko, kad pradėjote rašyti angliškai ir, svarbiausia, dėstyti kūrybinį rašymą anglų kalba?
- Į JAV atvykau 1986 metais, prieš tai „kompetetingi organai“ penkerius metus iš eilės atmetė mano politinio emigranto vizos prašymą.
Leningrade, kur gimiau ir užaugau, buvau išmokęs elektros inžinieriaus amato ir kelis metus (prastai ir apatiškai) dirbau elektros inžinieriumi institute. Be to, dalyvavau besiskleidžiančioje miesto samizdato bendruomenėje.
Kai tapau refuseniku, mano profesinė veikla dramatiškai pasikeitė ir paskutinius kelis sovietinio savo gyvenimo metus dirbau pakaitiniu naktiniu sargu „Centriniame Leningrado kultūros ir poilsio parke“ (saugojau vienintelį Leningrado atrakcijonų parko linksmųjų kalnelių geležinkeliuką. Labai mylėjau tą darbą).
Prieš atvykstant į JAV vienintelis mano planas A buvo užsidirbti pragyvenimui toliau rašant rusiškai ir, kai pirmą ar tai antrą posovietinio gyvenimo dieną man buvo paaiškinta, kad tai neįmanoma – nebežinojau, ką toliau daryti, nes plano B neturėjau.
Vienintelis, ką tikrai žinojau, tai tik, kad nebenoriu būti inžinieriumi ir apskritai apsisprendžiau daugiau niekuomet nebeužsidirbinėti duonos darydamas tai, kas man atrodo gyvenimo švaistymas. Neblogai skaičiau angliškai.
Leningrade jau buvau išvertęs kelis šiuolaikinių Amerikos autorių apsakymus samizdato spaudai, taip pat ir savo paties redaguojamam žurnalui.
Kalbėti kalbėjau pusėtinai, tačiau, kadangi neturėjau jokios praktikos, supratimo iš klausos įgūdžiai buvo siaubingi, jau nekalbant apie rašymą.
Šio įgūdžio, praktiškai visai neturėjau. Norėdamas greičiau išmokti angliškai ir todėl, kad tuometinėje visiško susipainiojimo būsenoje buvimas tarp knygų mane guodė ir masino, ėmiausi nepilno etato darbelių nuostabiuose knygynuose: pradžioje aplink Harvardo aikštę ir kitose Bostono vietose, vėliau Šiaurės Kalifornijoje, kur gyveno mano giminės iš tėvo pusės.
Deja, ilgai tuose darbuose neišsilaikydavau. Ir kartą atėjo diena, kai norėdamas pabėgti nuo skaudžios tų mėnesių nežinomybės ir liūdesio, kankinamas nemigos, pririštas prie namų ir netinkamas įdarbinti, pradėjau mėginti rašyti sakinius angliškai.
Dar net ne apsakymus, tiesiog kompetentingus, autentiškai skambančius angliškus sakinius. Buvau apimtas nostalgijos, todėl gimtąja rusų kalba nesugebėjau apie savo gyvenimą rašyti objektyviai ir bešališkai.
Svetimos kalbos, t.y. anglų, svetimumas suteikė reikalingą distanciją tarp manęs ir mano gyvenimo, tuometinės padėties ir atsiminimų. Vienas sakinys, dar vienas ir, žiūrėk, jau visa pastraipa.
Kaip tik tuo metu – 1987 metų pradžioje – draugas iš vieno tų knygynų, kuriame dirbau, papasakojo apie kūrybinio rašymo magistrantūros programų fenomeną JAV.
Jis veikia taip: paduodi pareiškimą ir, jei tave priima, gauni du jokiais kitais praktiniais rūpesčiais neapkrautus metus.
Tave apgyvendina, jei jiems patinka tavo kūryba, gali net neimti mokesčio už mokslą arba turi galimybę kreiptis studento paskolos. Tau ten reikia tik rašyti. Taigi parašiau prašymą Niuhempšyro universiteto kūrybinio rašymo programai ir mane priėmė, nepaisant to, kad angliškai nebuvau baigęs nė vieno apsakymo.
Po to viskas vyko sklandžiai. Nesilioviau rašęs ir pamažu rašiau vis geriau, o vieną dieną literatūros žurnalas mano apsakymą priėmė spaudai, tada dar vienas ir jau buvau pakeliui. Po kelių mėnesių man paskambino didelės leidyklos leidėja ir paklausė, ar neturėčiau pakankamai apsakymų rinktinei. Pasakiau, kad turėsiu tiek, kiek reikia, tada, kada jai reikia. Po kurio laiko išėjo mano apsakymų knyga.
Laimėjęs podoktorantūros studijų stipendiją (Wallace Stegner Fellowship) studijavau Stanfordo universitete, tada kreipiausi dėl darbo Minesotos universitete, kur buvau įdarbintas dviems metams. Po to man labai pasisekė, nes gavau Guggenheimo literatūros stipendiją, o tai iš tiesų trokštamas apdovanojimas.
Be to, jį gavus lengviau rasti darbą. Vėliau dėsčiau daugelyje koledžų ir universitetų magistro ir bakalauro programose, kol neapsistojau Monrealyje, kur dabar ir yra mano namai.
Štai ir visa istorija, trumpai…
- Dėl to, kad esate emigrantas ir ypač todėl, kad būdamas rusakalbis rašote angliškai, Jums, tikriausiai, tenka daug vertėjauti ne kalbine, bet kultūrine prasme, mėginant prisitaikyti tai prie vienos, tai prie kitos kultūros.
Kaip tai darote? Kaip jaučiatės tai darydamas?
- Nemanau, kad vis dar vertėjauju tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Manausi atradęs vidinę pusiausvyrą. Įmantriai kalbant galima sakyti, kad esu pakibęs virš dviejų pasaulių: senojo ir naujojo, savo praeities ir dabarties, viena koja stoviu dabartyje, kita – praeityje, kuri, žinoma, irgi yra dabartis. Manau, kad šis pasidalijimas į dvi dalis vyko pirmaisiais gyvenimo naujame pasaulyje metais, kurie buvo ganėtinai sunkūs, persmelkti abejonių, nostalgijos, nevilties.
Galima sakyti, manyje gyvena du žmonės: vienas įsišaknijęs Rusijos pasaulyje, kitas – didesnio ir platesnio pasaulio pilietis. Esu labai įsijautęs į naujausius pokyčius Rusijoje, juos uoliai seku, kiekvieną dieną nemažai laiko praleidžiu skaitydamas rusiškus naujienų portalus, naujausias literatūros publikacijas Rusijoje, kalbuosi su gerais draugais, kurių kai kurie gyvena Rusijoje, kai kurie – užsienyje.
Jaučiu, kad ezoterine prasme Rusija – mano namai ir kai ten grįžtu, suprantu kultūrinius ten gyvenančių žmonių kodus. Jaučiu, kad priklausau tai visuomenei, nors ten ir nebegyvenu ir nebegalėčiau ten gyventi.
Mano gyvenimo gravitacijos centras seniai pasistūmėjo platesnės, didesnės, posovietinės egzistencijos link. Mano namai – ne Rusijoje. Esu JAV pilietis ir nuolatinis Kanados gyventojas, tačiau jaučiuosi gyvenantis didesniame pasaulyje nei Šiaurės Amerika.
Esu anglų literatūros profesorius universitete, dėstantis kūrybinio rašymo ir amerikiečių apsakymo kursus. Skaitau be galo daug šiuolaikinės amerikiečių literatūros (nors gal ir ne tiek daug, kiek norėčiau), savo studentų ir kitų jaunų rašytojų apsakymus, žodžiu, šimtus apsakymų kasmet. Ir man kažkaip pasiseka nesubyrėti, nesijausti kankinamam ir plėšomam į visas puses. Tačiau, kita vertus, tai neatsitiko greitai ir lengvai, nes joks geras dalykas gyvenime nepasidaro greitai ir lengvai, neatlikus vidinio darbo, dažnai dirbamo pačiam to nenutuokiant, ruošiantis gyvenimui, kuris, atrodo prasmingas.
- Jau trečią kartą „Vasaros literatūros seminarus“ (Summer Literary Seminars, SLS) rengiate Vilniuje. Kodėl?
- Be galo džiaugiuosi, kad SLS programas dabar rengiame Vilniuje. Ši mintis kilo nutarus nutraukti seminarus Sankt Peterburge, kuriuos rengėme dešimt metų. Čia nėra vietos išvardyti, kodėl mane visuomet, nuo pat tolimos sovietinės paauglystės, žavėjo Lietuva.
Taigi, pradėjau domėtis galimybėmis programą organizuoti mieste, kuris, priešingai nei Sankt Peterburgas, Šiaurės Amerikos literatūros bendruomenei nebūtų taip paprastai atpažįstamas, nebūtų susijęs su primityvia mistika, kaip Rusija, jau nekalbant apie Keniją, kurioje irgi daug metų rengėme SLS programas.
Lietuva, žinoma, yra geografinis Europos centras, tačiau daug svarbiau, tai vieta, kurioje per amžius susidurdavo struktūrinės Europos istorijos plokštumos, jos kertasi ir dabar. Tai perėjimą nuo senosios, padalytos Europos į naująją, suvienytą, tačiau vis dar skaudžiai nelygiavertę Europą, išgyvenanti erdvė.
Man, žinoma, labai svarbu ir tai, kad tai posovietinė erdvė. Be to, ir man tai esmiškai reikšminga, prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva turėjo didžiausią žydų tautybės gyventojų koncentraciją pagal čiabuvių skaičių, o vėliau tapo didžiausios tragedijos žydų tautos istorijoje scena.
Mano protėviai kilę iš didesnės litvakų erdvės Baltarusijos, Lietuvos ir Latvijos pasienyje.
Taigi, daugelio veiksnių – asmeninių ir itin objektyvių – sutapimas lėmė tai, kad šiuo metu programą rengiame Lietuvoje.
- Kokius žymius autorius šiemet pakvietėte dėstyti?
- Per keturiolika egzitencijos metų į SLS programas atvežėme tikrų tikriausius „Kas yra kas Šiaurės Amerikos ir tarptautinėje literatūros erdvėje“.
Be to, tai žmonės, kurie iš prigimties domisi kitokio gyvenimo modeliais įvairiausiose vietose ir kurie, nors puikiausiai galėtų sau leisti patys atvykti į Rusiją, Lietuvą ar Keniją, nesitenkintų eilinių turistų statusu, o tokiais neišvengiamai pasijustų, jei neturėtų progos iš arti susipažinti ir pasinerti į vietos literatūros bei meno pasaulį.
- Vienas programos tikslų yra išjudinti kultūrinius, literatūrinius ir, svarbiausia, kūrybinius mainus tarp atvykstančių žymių rašytojų, jų studentų – pradedančiųjų rašytojų ir vietos literatūros bendruomenės.
Remiantis praėjusių metų patirtimi, kaip tai vyksta?
Ar toks bendradarbiavimas atneša vaisių?
- Dirbame ta linkme. Nors nesame išsikėlę tokio aiškaus tikslo, tačiau metams bėgant SLS tapo tam tikra judančia platforma, kurioje susitinka Šiaurės Amerikos ir tarptautinė literatūros bendruomenės.
Daugelis buvusių SLS dalyvių sukūrė bendrų projektų su kolegomis Rusijoje, Kenijoje ir Kanadoje. To paties siekiame ir Lietuvoje.
Mūsų programos dalyviai jau išvertė nemažai šiuolaikinės lietuvių poezijos, kai kas jau ir išleista. Į Lietuvą atvežame kai kurių didžiausių leidyklų ir literatūros leidinių redaktorius. Jie nuolat ieško naujų balsų iš įvairiausių kraštų.
Paklauskit to paties po metų, juk programos Lietuvoje dar tik prasideda – treji metai nėra daug. Ars longa, vita brevis.