Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru M. Maiskis atliks Dmitrijaus Šostakovičiaus 1-ąjį koncertą violončelei ir orkestrui.
Koncertą pradės Juozo Pakalnio Romantiškoji uvertiūra. Šio kompozitoriaus, kurio šimtmetis šiemet minimas, sudėtingas likimas savaip susijęs su D. Šostakovičiaus – abu jie tapo muzikos formalizmo
pasmerkimo 1948-aisiais aukomis. Programa gražiai sujungs muzikos prasmės ieškotojus.
M. Maiskis – vienintelis pasaulyje dviejų didžiųjų XX a. violončelininkų Mstislavo Rostropovičiaus ir Grigorijaus Piatigorskio mokinys. Jis gimė Rygoje, vaikystėje sėdėjo viename mokyklos suole su kitu Miša – Baryšnikovu, tapusiu vienu ryškiausių baleto šokėjų.
M. Maiskio biografijoje – pergalė Tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse sulaukus vos 18 metų, sovietinis lageris, psichiatrijos ligoninė, emigracija ir pasaulinė šlovė.
Jis netgi išoriškai atrodo revoliuciškas ir antiklasikinis, nors groja klasikų kūrinius, – odiniai pusbačiai, vešli ševeliūra ir kartais visiškas muzikos kanonų nepaisymas.
„M. Maiskis viską groja atvirkščiai“, – tokių priekaištų sulaukia muzikantas, nors grodamas atidžiai seka natas.
„Taip, labai svarbu laikytis kompozitoriaus teksto. Bet aš įsitikinęs: kad ir kiek daug kompozitorius būtų užrašęs natomis, dar daugiau yra tarp natų. Todėl labai svarbu mokėti skaityti tarp eilučių.
O svarbiausia – pasistengti kuo tiksliau perteikti muzikos dvasią ir kompozitoriaus dvasią. Tai susiję ne tik su muzika, bet apskritai su kūryba. Bet kokioje kūrybinėje veikloje labai svarbu individualybė.
Manau, kad japonijoje ar kitoje šalyje galėtų pagaminti kompiuterį, kuris visą muziką atliktų idealiau už bet kurį muzikantą.
Laimė, iki šiol tokio prietaiso nėra ir, tikiuosi, nebus. Man svarbiausia muzikoje – būtent žmogus, kurio negali atkartoti joks kompiuteris“, – savo kūrybinius principus paaiškina 64 metų muzikantas.
Paklaustas, kokio kompozitoriaus kūriniuose jis daugiausia įskaito tarp natų, M. Maiskis atsako neturįs vieno mėgstamiausio, nes turi daugybę mylimų: „Štai kodėl aš toks jaunas – aš visą laiką įsimylėjęs! Aš niekada negroju muzikos, kurios atlikimo metu negaliu įsimylėti. Tai
labai svarbu.
Todėl kai griežiu Johanną Sebastianą Bachą, man tai – didžiausias ir mylimiausias kompozitorius. Bet kai griežiu Dmitrijų Šostakovičių, jaučiu tą patį. Arba Antoniną Dvoraką, arba Robertą Schumanną, arba Johannesą Brahmsą, arba Richardo Strausso „Don Kichotą“, ar daugybę kitų
kūrinių.
Tos muzikos, kurios atlikdamas neįsimyliu, aš paprasčiausiai negroju. Meilė ir yra pagrindinė jaunystės recepto sudedamoji dalis.“
Birželio 8 d. 19 val. Filharmonijos Didžioji salė.
Festivalio pabaigos koncertas. „Violončelės maestro M. Maiskio sugrįžimas“. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas
R. Šervenikas.
J. Pakalnio Romantiškoji uvertiūra, D. Šostakovičiaus Koncertas violončelei ir orkestrui Nr.1, J. Brahmso Simfonija Nr.3.
Bilietų kaina – 30–150 Lt.