„Džiaugiuosi, kad atsinaujins kūrybiniai ryšiai su Lietuva – taip ilgai buvome išsiskyrę“, - kalbėjo gastrolių išvakarėse 79 metų V.Fedosejevas.
Maestro koncertus Lietuvoje mažai kas beprisimena, o ir jis pats nebeatkuria jų detalių. Neabejoja tik dėl vieno: čia likę daug gerų draugų. Mat V.Fedosejevas ir Lietuvoje, ir Rusijoje yra rengęs programas su Kauno valstybiniu choru, artimai bendravęs su Vilniaus kvartetu.
Iki dabar jo vadovaujamam kolektyvui dažnai diriguoja profesorius Saulius Sondeckis, su juo yra koncertavęs ir maestro Gintaras Rinkevičius.
Šį vakarą Didysis akademinis P.Čaikovskio simfoninis orkestras pirmą sykį akompanuos lietuvių pianistei Mūzai Rubackytei, kuri skambins P.Čaikovskio Fortepijono koncertą. Publika išgirs ir šio kompozitoriaus simfoniją „Manfredas“.
- Atvežėte į Vilnių dažniausiai jūsų atliekamo autoriaus muziką. Jaučiate P.Čaikovskiui ypatingą trauką? – paklausiau prieš koncertą V.Fedosejevo.
- Ši muzika artima kiekvieno ruso sielai.
Kad ir kaip būtų keista, net geriausi užsienio orkestrai atlieka P.Čaikovskį neteisingai. Dažnai jų technika būna nepriekaištinga, bet visa kita – pro šalį.
Aš dvylika metų vadovavau Vienos simfoniniam orkestrui – sunkiausia būdavo su juo atlikti rusišką repertuarą, perteikti šios muzikos gelmę.
Maskvos orkestrui užsienyje labai dažnai diriguoju P.Čaikovskį – tam įpareigoja ir kolektyvui suteiktas kompozitoriaus vardas. Juo buvo įvertintos mūsų išskirtinės P.Čaikovskio muzikos interpretacijos ir įrašai, kuriais nuoširdžiai didžiuojamės.
Tačiau būtų neteisinga orkestro laimėjimus tapatinti tik su rusišku repertuaru. Mus nuolat kviečia groti Ludwigą van Beethoveną Vienoje, Bonoje. Patys vokiečiai neabejoja šių interpretacijų stilingumu.
Dažnai Vakaruose grojame ir Wolfgangą Amadeų Mozartą. Prieš porą metų Vienoje aš gavau Gustavo Mahlerio tarptautinės draugijos premiją už šio kompozitoriaus simfonijų įrašus.
Rusijoje mes apskritai dažniau atliekame Vakarų klasiką negu rusų autorius.
- Jau beveik keturis dešimtmečius vadovaujate P.Čaikovskio orkestrui. Ar pasiekėte savo idealą?
- Visą gyvenimą skyriau gludinti orkestro skambesiui. Jis išsiskiria iš kitų kolektyvų bet kur – Europoje, Japonijoje, radijo eteryje - šiltu, vientisu, nuostabiu garsu.
Išgauti tokį garsą – sunkiausia užduotis dirigentui. Gerą techniką dabar išsiugdo visi, bet ypatingas skambesys pasitaiko retai.
Publika tai supranta ir vertina. Neveltui mūsų koncertus lydi anšlagai Rytuose ir Vakaruose.
Štai tik ką gastroliavome Ispanijoje – klausytojai ten sunkiai tilpo į sales, dalis stovėjo. Tas pats užvakar buvo Minske. O grojome visur rusų klasiką.
Tarp kitko jaučiu ir nežinomų rusų autorių, kūrinių paklausą. Jų premjeros Vakaruose tampa sensacija. Neseniai dirigavau porą tokių programų Vienoje.
- Prieš šias gastroles jūs pristatėte netradicines operų premjeras Zalcburgo Sekminių festivalyje, Vienos „Theater an der Wien“ bei Ciuricho teatruose. Iš kur semiatės tiek ištvermės?
- Opera – mano meilė. Nuo karjeros pradžios bandau laviruoti tarp jos ir simfoninės muzikos. Labai mėgstu dirbti su dainininkais ir chorais, ieškoti įdomių veikalų ir neįprastų programų.
Pavyzdžiui, dabar su P.Čaikovskio simfoniniu orkestru rengiame veikalų apie carus ciklą. Jame – Modesto Musorgskio opera „Borisas Godunovas“, Sergejaus Prokofjevo oratorija „Ivanas Rūstusis“, Arthuro Honeggerio, Igorio Stravinskio kūriniai.
Jėgų man suteikia idėjos. O nepavargti keliaujant padeda žmona. Ji jau 30 metų visur mane lydi. Ypač dažnai skraidome į Ciurichą ir Vieną – ten netgi nuomojamės butus.
Po įtempto sezono ilsiuosi žvejodamas ir grybaudamas kaime. Senais laikais, kai dar nebuvome senomis atskirti nuo Baltijos valstybių, poilsiaudavome su žmona Estijoje, vienkiemyje Otepės miestelyje, ežerų krašte.
Esame atostogavę ir Lietuvoje. Su šia šalimi mane sieja daug gerų prisiminimų.
Albumai tapo bestseleriais
V.Fedosejevas nuo 1974 m. vadovauja P.Čaikovskio didžiajam valstybiniam orkestrui. Nuo 1997 m. jis taip pat yra Ciuricho operos teatro nulatinis kviestinis dirigentas, nuo 2000-ųjų – Tokijo filharmonijos orkestro pirmasis kviestinis dirigentas.
Maestro bendradarbiauja su Bavarijos bei Prancūzijos nacionaliniu radijo orkestrais, Berlyno simfoniniu, Drezdeno filharmonijos, Klivlendo ir Pitsbergo (JAV) simfoniniais orkestrais.
V.Fedosejevas buvo pirmasis rusų dirigentas, įrašęs su rusų orkestru visas L.van Beethoveno simfonijas. P.Čaikovskio orkestro diskografijoje yra ir visos J.Brahmso, D.Šostakovičiaus simfonijos, ne kartą sėkmingai atliktos įvairiose Europos šalyse, JAV ir Japonijoje.
Bestseleriais tapo šio orkestro įgrotos P.Čaikovskio, G.Mahlerio, S.Tanejevo simfonijos, N.Rimskio-Korsakovo ir A.Dargomyžskio operos.
V.Fedosejevas apdovanotas II laipsnio ordinu „Už nuopelnus tėvynei“, Šventųjų Vladimiro ir Sergijaus Radonežskio ordinais, Austrijos respublikos Sidabriniu kryžiumi ir I laipsnio Garbės kryžiaus ordinu už nuopelnus Austrijos kultūrai, tarptautinės G.Mahlerio draugijos auksiniu medaliu.
Festivalį pradėjo garsi šokio trupė
Vilniaus festivalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre penktadienį efektingai pradėjo pirmąsyk Lietuvoje viešėjusi Niujorko šiuolaikinio šokio trupė „Ailey II“, šiuo metu gastroliuojanti Europoje.
Amerikiečiai parodė tris vieneveiksmius baletus, sulydžiusius modernaus ir klasikinio džiazo bei afrikietiško šokio elementus. Tai - „Atspirties taškas“ (2011 m., choreografas T.Powellas), „Aidai“ (2008 m., choreografas Thang Dao) ir „Apsireiškimai“ (1960 m., choreografas A.Ailey).
Autoriaus bei trupės vaizduotės polėkiu, veržlia energija tryškę „Apsireiškimai“ tapo nepamirštamo vakaro kulminacija. Publika ilgai nepaleido šokėjų iš scenos. Šiuo spalvingu spektakliu jie pagerbė legendinį trupės įkūrėją, šokėją ir choreografą A.Ailey (1931-1989), kuris savo darbais atsigręžė į afroamerikietišką paveldą. „Apsireiškimai“ judesiu, spiričiueliais, gospelais, bliuzo melodijomis pribloškiamai perteikė afroamerikiečių vergovės ir išsivadavimo istoriją.