Paklaustas, kodėl apie vyrą – ne karį, o tėvą – informacijos tautosakoje gerokai mažiau, nei apie moterį, L. Klimka aiškina: „Dėl labai paprastos priežasties. Nes tėvą retai matydavo - jis vis darbuose ir darbuose“.
Tėvą visa šeima dažniausiai pamatydavo, kai visi susėsdavo prie stalo. Tada jam kaip autoritetui būdavo patikimas svarbiausias vaidmuo. „Tėvas paima duonos kepalą ir riekia abišales. Tėvo autoritetas lietuviškoje šeimoje buvo absoliutus“, - sako L.Klimka.
Per šventes tėvo figūra būdavo itin svarbi – jis tapdavo savotišku šventiku, atliekančiu ritualus. „Per šventes tėvas viską daro – ir kalėdaičius dalina, ir atneša valgius į šventinį stalą“, - pasakoja etnologas.
Nepaisant didelio autoriteto, dainose daugiau sentimentų skiriama motinai. „Bet, pavyzdžiui, dzūkų raudose tėvas, tėvelis būna labai apraudamas, - sako L. Klimka. - Ir našlaitės dainose labai pasigendama tėvelio“.
Etnologas nemano, kad senovės lietuvių šeimose santykis su tėvu buvo grįstas baime.
„Baimės nebuvo, - sako jis. - Vis tik fizinės bausmės pas mus buvo simbolinės. Daugiausia tik pagąsdindavo, ir tai – metaforomis. Sakydavo - „beržinės košės duosiu“. Dar diržu pagąsdindavo“.
Beržinė košė reikšdavo rykštę iš beržo – ja gąsdindavo ir motinos, o diržas jau išskirtinis vyro atributas, moterys diržų nenešiodavo. „Bet naudojamas buvo nedažnai“, - tikina etnologas.
L. Klimkos žiniomis, senovėje smurto šeimoje problema neegzistavo – ir visai ne todėl, kad smurtas buvo toks natūralus, jog net nebuvo laikomas problema.
„Visų pirma, alkoholizmo nebuvo, tai ir smurto nebuvo. Rasdavo kitų būdų savo autoritetui išlaikyti“, - įsitikinęs etnologas.
Problemų, kaip išlaikyti vyrą šeimoje, taip pat nekildavo. „Neištikimybės problemos atsiranda tada, kai žmonės turi daug laisvo laiko“, - sako L. Klimka.
Kaip priversti bernelį vesti, mergelėms taip pat pernelyg nereikėdavo sukti galvos – santuokos būdavo sudaromos kiek kitokiu pagrindu, nei šiandien įprasta.
„Dabar yra „myli – nemyli“, o tada būdavo ekonominiai santykiai, - sako L. Klimka. - Vedybiniais saitais vyrai saistydavosi dėl to, kad kraitį gaudavo, kartais – kad atsiskirtų nuo savo šeimos ir sukurtų savo ūkį, ar kad ūkis būtų išlaikomas. Todėl vesdavo net mažai pažįstamą merginą. Dabar irgi kartais pasitaiko ekonominiu pagrindu sukurtų šeimų, bet mažiau, negu tada“.
Vyro vaidmuo auklėjant vaikus, pasak L. Klimkos, anaiptol neapsiribodavo vien bausmėmis ir pagąsdinimais. Didžiausias auklėjimas vykdavo per bendrą darbą.
„Berniukai visada stengdavosi išmokti iš tėvo darbų ir jam padėti. Labai džiaugdavosi, jeigu jiems duodavo, pavyzdžiui, plūgu paarti, palaikyti jo rankenas arba dalgį. Kiekvieno berniuko svajonė buvo tai padaryti – jis jau tampa suaugusiu, jeigu gauna iš tėvo darbų. Tėvo auklėjimas buvo darbinis auklėjimas“, - sako etnologas.
Liaudies pasakose pasitaiko, kad, jeigu herojė moteriškos lyties, paprastai ji būna auginama tėvo, o jeigu pasakojama apie vaikiną – jis auga pas motiną. Pasak L. Klimkos, tai nereiškia, kad tėvo – dukters santykis reikšmingesnis už tėvo – sūnaus.
„Gal tik atskirais atvejais taip būdavo. Bet dažniau artimesnis vyrų ryšys būdavo su sūnumis – dėl dirbamų darbų“, - teigia L. Klimka.