Praėjusį penktadienį prasidėjęs svarbiausias sostinės klasikinės muzikos renginys spėjo įsukti įvairiausio amžiaus ir skonio meno gurmanus.
Tris vakarus Nacionalinėje filharmonijoje ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) publika šėlo nenorėdama išleisti iš scenos Vilniaus festivalio svečių.
Papildomais numeriais ją džiugino ne tiktai muzikantai, bet ir šokio trupės iš JAV „Ailey II” artistai. O Vladimiro Fedosejevo vadovaujamą Maskvos didįjį akademinį P. Čaikovskio simfoninį orkestrą salė išlydėjo ir ovacijomis, ir pasigėrėjimo šūksniais.
Grįžo po dešimtmečių
Maskviečiai dovanojo Vilniaus publikai reto stilingumo Piotro Čaikovskio muzikos programą – bent jaunesni klausytojai tokios Filharmonijoje neprisimena.
Prie rusiškųjų standartų nebuvo lengva pritapti netgi virtuoziškajai Mūzai Rubackytei. Solistė su svečiais skambino Pirmąjį fortepijono koncertą, o antrojoje vakaro dalyje išgirdome simfoniją „Manfredas”.
Ko gero, kitas orkestras ir neįstengtų taip subtiliai, tauriai, be paviršutiniško patoso ir sentimentalumo perteikti emocingos P.Čaikovskio muzikos.
80-metį greitai minėsiantis, bet vis dar jaunatviškas V. Fedosejevas gludina ypatingą P.Čaikovskio simfoninio orkestro skambesį jau beveik keturis dešimtmečius.
Be to, Rusija nuo seno garsėja stipria stygininkų mokykla.
Su V. Fedosejevo vadovaujamu orkestru ir jo žmonos Olgos Dobrochotovos televizijos laidomis apie muziką užaugo visa vyresnioji mūsų muzikų karta.
Tad maestro sugrįžimas į Vilnių po kelių dešimtmečių sutraukė į Nacionalinę filharmoniją akademinės muzikos pasaulio grietinėlę – dirigentus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesūrą, garsius atlikėjus, buvusius maestro koncertų partnerius.
Dirigavimo stebuklai
„Fantastika – šio orkestro styginiai tiesiog šviečia, kvėpuoja išdainuodami melodingas frazes! Garsas – lengvas, o kulminacijos – milžiniškos!” – svečių griežimu žavėjosi Šv.Kristoforo kamerinio orkestro vadovas Donatas Katkus, pats dažnai interpretuojantis P. Čaikovskį.
Maestro pripažino, kad V.Fedosejevas visada stebuklingai dirbo su styginiais.
„Aš pirmąkart jį išgirdau diriguojantį liaudies instrumentų orkestrui. Skambėjo jis genialiai – geriau nei bet kuris tų laikų simfoninis.
Tiesa, balalaikos V. Fedosejevui vėliau stipriai apkartino gyvenimą, užtraukė kolegų panieką, bet nežmoniškomis pastangomis jis sugebėjo sukurti savo puikų simfoninį orkestrą”, – kalbėjo lietuvių dirigentas.
D.Katkus, kaip Vilniaus kvarteto narys, kitados daug koncertavo su V.Fedosejevo orkestru.
Kompozitorius Osvaldas Balakauskas net yra parašęs abiem kolektyvams kūrinį „Passio strumentale”.
Praėjus daugybei metų lietuvis pirmą kartą pasveikino seną bičiulį jau kaip dirigentas ir įteikė susitikimo proga Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įrašų.
Kiekviena nata rodo patirtį
„Man buvo didžiulė laimė šį vakarą stebėti V. Fedosejevą ir klausytis M. Rubackytės.
Kai už kiekvienos natos glūdi dešimtmečių patirtis, nereikia jokių išorinių efektų – viskas pasakoma garso kokybe, teksto tikslumu, dinamika. Orkestras netelpa scenoje, o jo piano – vos girdimas. Tai stulbina”, – dalijosi įspūdžiais kompozitorė ir muzikos kritikė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.
M.Rubackytę kritikė lygino su legendine argentiniečių pianiste Marta Argerich.
„Neturime kito tokio virtuoziško atlikėjo”, – įsitikinusi A. Žigaitytė-Nekrošienė.
Tačiau buvo matyti, kad veržliai lietuvių pianistei nebuvo lengva prisitaikyti prie neįprastai lėto dirigento tempo Koncerto pirmojoje dalyje. Juolab kad į sceną ji kilo tik po vienos repeticijos su orkestru.
V. Fedosejevas atvyko į Vilnių sirgdamas ir dirigavo karščiuodamas, tačiau tai nesutrukdė batutos meistrui padovanoti publikai net dviejų bisų.
Nauji meistrų akcentai
Vilniaus festivalį Nacionalinėje filharmonijoje vakar pratęsė kiti seni lietuvių bičiuliai – norvegų džiazo ansamblis „Brazz Brothers”. Pirmą kartą šių virtuozų spontaniškoms žaismingoms išdaigoms pritarė Martyno Staškaus diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.
Staigmenų festivalyje žada ir šiandienis projektas. Lietuvos kamerinis orkestras ir jo vadovas Sergejus Krylovas šalia tradicinio repertuaro Filharmonijoje pristatys italų kompozitoriaus Ennio Morricone kūrinio „Noktiurno pasakalija” pasaulinę premjerą (solistas – italų fleitininkas Massimo Mercelli) bei Giedriaus Kuprevičiaus orkestrui pritaikytus Niccolo Paganini kaprisus.
Kūrybingas žvilgsnis į paveldą
Helmutas Šabasevičius
Šokio kritikas
„Tris skirtingus festivalyje parodytus trupės „Ailey II” (nuotr.) kūrinius vienijo tai, kad šokiu nesistengta pasakoti konkrečios siužetinės istorijos, daugiausia dėmesio buvo skiriama abstrakčių nuotaikų, būsenų kaitai, kurios perteikiamos aktyviu judesiu. Amerikiečių šokėjai imponuoja energingu, dinamišku šokiu. Būdami puikios fizinės formos, muzikalūs, lankstūs, jie pajėgia atlikti sudėtingas, erdviškai įvairias choreografines kompozicijas, žavi puikiu tempo, ritmo pojūčiu. Šiuolaikinei Lietuvos choreografijai būdingos kameriškesnės formos, savistaba, dėmesys vidaus išgyvenimams. Ypač įdomus buvo trupės įkūrėjo A. Ailey kūrinys „Apsireiškimai”, kuriam jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Visada daro įspūdį atsakingas ir kūrybingas požiūris į savo paveldą, kurio stokojame mūsų choreografijoje.”