34 metų režisierius W. Ziemilskis Lenkijoje vadinamas vienu įdomiausių naujosios kartos menininkų, kurio neįmanoma priskirti vien prie teatralų, nes jis savo kūryboje trina ribas tarp teatro, šokio ir vizualiųjų menų.
Sostinės „Menų spaustuvėje” šiandien ir rytoj keturis ar penkis kartus per dieną pristatomą 45 minučių trukmės „Prologą” pats autorius vadina interaktyviu renginiu penkiolikai žiūrovų ir tuščiai tribūnai.
W. Ziemilskis tikisi, kad lietuvių publika bus linkusi pažaisti ir nepabūgs staigmenų.
– Kodėl statote interaktyvų spektaklį? Nepatinka pasyvūs žiūrovai?
– Visada maniau, kad nėra taip svarbu iš anksto numatyti, koks bus spektaklio ir jo žiūrovų santykis. Prie interneto, išmaniųjų telefonų ir daugybės kitų šiuolaikinių technologijų nulemtų dalykų pripratusiam žiūrovui interaktyvumas nėra jokia naujiena.
Teatre, deja, situacija yra priešinga – tiek vadybininkai, tiek kūrėjai, tiek ir žiūrovai tikisi labai specifinės meninės patirties. Jie siekia stebėti vaidinimą atsiriboję.
Sutinku, kad teatre tikrai gali erzinti bandymas įtraukti žiūrovus į veiksmą. Bet juk akivaizdu, kad tai yra problema. Galbūt verta bandyti ją paversti teigiama patirtimi? Taigi priėmiau iššūkį kurti interaktyvų spektaklį žmonėms, kurie nekenčia interaktyvių spektaklių.
– Kaip jūs prisiviliojate publiką?
– Svarbiausia – išaiškinti žmonėms, kad mano tikslas jokiu būdu nėra priversti juos jaustis nesmagiai ar nepatogiai. Tai būtų vienas blogiausių dalykų teatre.
Aš pats to nekenčiu. Tipiška situacija – per spektaklį žiūrovas pakviečiamas į sceną ir jo prašoma daryti tai, ko jis nemoka. Taip tikrai niekada nesielgsiu.
Kita vertus, teatras turi unikalią galimybę suburti žmones bendrai patirčiai. Klausiau savęs, ar yra galimybė paraginti žmones per spektaklį dalintis savo patirtimi ir galbūt atrasti panašumų? Tarkim, sužinoti, kad ne tik tu esi sykį užmigęs žiūrovo kėdėje.
„Prologas”, man regis, gali padėti suvienyti individų grupę. Džiaugiuosi, kai per spektaklį priartėjame prie suvokimo, kad kartu galime daug ką nuveikti, kad susivienyti yra iš tiesų įmanoma net ir šiame virtualumo ir atsiribojimo pasaulyje.
– Šį naujausią savo spektaklį jau rodėte Varšuvoje, Krokuvoje, Briuselyje. Kokia buvo žiūrovų reakcija? Ar sulaukėte pasipriešinimo, nenoro dalyvauti veiksme?
– Buvo įvairiai. Žiūrovai ne visada suvokia, kiek teatre iš tiesų priklauso nuo jų. Galiu patikinti, kad „Prologo” struktūra leidžia jiems jaustis labai saugiai – tikrai yra ribos, kurių neperžengiame. Mėgstame žaisti su žiūrovais, o ne versti juos daryti ką nors prieš jų valią. Pas mus žiūrovai yra pagrindiniai spektaklio herojai, jo dalyviai.
Viename spektaklių publika nuolat juokėsi – tai jį pavertė labai lengvu, šviesiu. Kitąsyk visus pagauna rimtumas, noras suvokti, nagrinėti. Tada spektaklio nuotaika būna jau kitokia. Žinoma, būna ir tokių žiūrovų, kurie iškart nusistato prieš bet kokį kontaktą. Šis projektas vis dėlto panašiausias į žaidimą.
– Kokia buvo jūsų, kaip žiūrovo, pati blogiausia patirtis teatre?
– Blogiausias dalykas teatre – jausti pažeminimą. Dėl to, kad esi išnaudojamas ir kankinamas prasto spektaklio. Arba tada, kai jauti didžiulę užuojautą žeminamiems aktoriams, priverstiems daryti dalykus, kuriuos stebėti tiesiog fiziškai skaudu.
Prisiminiau vieną spektaklį vaikams – „Mažąjį princą”. Aktorė, vaidinusi gyvatę, turėjo rangytis ant iš medžiagos pagaminto smėlio. Be to, jai buvo prisegta ilgiausia uodega. Mane buvo apėmusi tikra neviltis.
– O geriausia?
– Tai buvo du spektakliai, abu mačiau Lisabonoje, kur kurį laiką gyvenau ir mokiausi. Vienas jų – spektaklis vienam žiūrovui, kuris virto labai prasmingu bendravimu tarp aktoriaus ir to vieno žiūrovo.
Kitame aktoriai su žiūrovais žaidė įvairius žaidimus.
Abiem atvejais apimdavo pojūtis, kad leidžiuosi į nežinomybę, į nuostabią kelionę ir esu visiškai laisvas. Tai nebuvo baisu. Priešingai – jaučiausi laimingas!