A. Švilpa prisipažino iki šiol koncerte dar neatlikęs tokios sudėtingos, daugelį epochų apimančios programos – nuo Georgo Friedricho Handelio iki Dmitrijaus Šostakovičiaus.
Specialiai festivaliui Almas parengė D. Šostakovičiaus siuitą „Michelangelo Buonarroti sonetai” – solistams itin kietą riešutėlį tiek vokalo, tiek emocijų atžvilgiu. Nacionalinėje filharmonijoje dainininką per muzikos epochas lydės pianistė Audronė Juozauskaitė.
Kuria su garsenybėmis
Jeigu ne Vilniaus festivalis, A. Švilpa šį vakarą būtų dainavęs „Skrajojančiame olande” Hamburgo operoje. Artistas jau 16 metų dirba Eseno teatre, bet kartu kuria vaidmenis kitose Vokietijos, Austrijos, Olandijos scenose.
A. Švilpą kūryba suvedė su daugeliu muzikos įžymybių, tarp jų – dirigentu Kentu Nagano Zalcburgo festivalyje, rusų režisieriumi Dmitrijumi Černiakovu ir dirigentu Vladimiru Jurovskiu Maskvos didžiajame teatre, dainininkais Nicolai Ghiaurovu, Edita Gruberova Ciuricho operoje.
Lietuvis dainavo Hanso Neunfelso ir Stefano Herheimo režisuotuose spektakliuose. Naujausia A. Švilpos premjera – Albano Bergo „Lulu” Dresdene, neseniai pastatyta S. Herheimo. Po rečitalio Vilniuje jis skubės į „Lulu” spektaklius.
Be to, šiuo metu lietuvis rengiasi debiutui „Hoffmanno pasakose” Esene, „Nabuke” Antverpene, o kitais metais susitiks su dirigentu Modestu Pitrėnu Sankt Galeno operos teatro (Šveicarija) „Skrajojančiame olande”.
Esene – nepakeičiamas
„Lengvai susitariu su darbdaviais dėl pasirodymų kituose teatruose, – džiaugėsi Almas. – Mano krūvis Esene – tik 20 spektaklių per metus, o iš viso įvairiose scenose kartais padainuoju net keturiskart daugiau.”
Lietuviui Esene suteiktas išskirtinis kontraktas, nes jis teatre yra nepakeičiamas – dainuoja čia ir Richardą Wagnerį, ir Wolfgangą Amadeų Mozartą, ir net barokinę muziką.
Dėl to A. Švilpai sudarytos išskirtinės darbo sąlygos. Už kiekvieną spektaklį, kuris viršija privalomą darbo krūvį, jam atlyginama papildomai kaip teatro svečiui.
Almas nesigaili, kad kitados atsisakė darbo Ciuricho operoje. Anot dainininko, tai per didelis ir per daug matomas teatras, kad augintų savo artistus – jam naudingiau atlikti svarbių vaidmenių kviestis garsius vardus. O A. Švilpa norėjo tobulėti.
„Aš nekeliu sau tikslo dainuoti „La Scala”, „Covent Garden”, Niujorko „Metropolitan Opera” ir panašiose scenose, – dėstė artistas. – Solistui svarbu išaugti iki tam tikro lygio.”
Surado savo pašaukimą
Pamažu, bet atkakliai judėdamas į priekį A. Švilpa pasiekė svarbią kūrybos pergalę – pernai jis padainavo Esene Votaną trijose Richardo Wagnerio ciklo „Nibelungo žiedas” operose.
Tai įstengia tik pajėgiausi bosai baritonai, o padainavusius visas tris partijas viename ciklo pastatyme turbūt suskaičiuotume rankos pirštais.
„Džiaugiuosi, kad atradau save vadinamajame sunkiajame repertuare, – prisipažino solistas. – Kai pradėjau jį dainuoti, mano agentai apgailestavo, kad nesu laisvai samdomas dainininkas. Mat tuomet būčiau patrauklesnis kitiems teatrams – nereikėtų derinti pasiūlymų su Esenu.
Tačiau aš nenoriu blaškytis po įvairias scenas dainuodamas labai skirtingą repertuarą. Nenoriu susigadinti balso.”
Šį pavasarį A. Švilpa įspūdingai padainavo Votaną ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Valkirijoje”, o Diuseldorfo „Valkirijos” publika sutiko jį šį sezoną bene karščiausiai iš visų gerbėjų.
R. Wagneriu solistas užbaigs ir rečitalį Vilniaus festivalyje.
Festivalio finale – kandus humoras
Vilniaus festivalį Nacionalinėje filharmonijoje rytoj užbaigs susitikimas su rusų violončelės virtuozu M. Maiskiu, palikusiu neišdildomą įspūdį 2005-ųjų festivalyje. Šis atlikėjas – dviejų XX a. violončelės meistrų M. Rostropovičiaus ir G. Piatigorskio mokinys. Jis garsėja nestandartinėmis, su muzikos kanonais dažnai prasilenkiančiomis interpretacijomis. Pasak M. Maiskio, atlikėjui labai svarbu skaityti tarp kūrinio eilučių, perteikti muzikos dvasią ir kompozitoriaus individualybę.
Šį kartą M. Maiskis su maestro R. Šerveniko diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru grieš sudėtingą, kupiną šmaikščios ironijos ir kandaus humoro D. Šostakovičiaus Pirmąjį violončelės koncertą.
Vakaro programa simboliškai susies du panašaus likimo menininkus. Joje skambės ir prieš 100 metų gimusio lietuvių kompozitoriaus J. Pakalnio „Romantiškoji uvertiūra”. J. Pakalnis, kaip ir D. Šostakovičius, buvo pasmerktas už muzikos formalizmą.
Koncertą užbaigs vokiečių romantiko J. Brahmso Trečioji simfonija, bene geriausiai atspindinti šio didžiojo simfonijų autoriaus braižą.