„Kultūros bendruomenėje kylantis pasipiktinimas tomis išvadomis
remiasi tuo, kad kultūros srities institucijos buvo vertinamos
remiantis išskirtinai vadybiniais kriterijais, kurie daugeliu atveju
neatsižvelgia į kultūros srities specifiką. Pateiktos išvados
traktuoja kultūrą tarsi tai būtų dešrų gamybos ar panašios
ekonominės ar vadybinės srities, verslo įmonių veiklos pobūdis“,
- penktadienį spaudos konferencijoje piktinosi Seimo Švietimo,
mokslo ir kultūros komiteto narys Mantas Adomėnas.
„Kelia didelį susirūpinimą, kad kultūros sritis vėl pakliūna
į tokį podukros vaidmenį, ji vertinama pagal kriterijus, kurie
nepritaikyti tos srities vertinimui, vertinama žmonių, kurie galbūt
neturi darbo patirties su ta specifine sritimi, o pateikiamos išvados
valstybei, kurios tarsi turėtų būti autoritetingos. Tai kelia
nerimą dėl institucijų, kurios jau įrodė savo veiklos
sėkmingumą ir svarbą visuomenei, egzistencijai, reputacijai, galų
gale, iškyla grėsmė, nes Valstybės kontrolė autoritetingai
pareiškia, kad yra tokie ir tokie trūkumai“, - kalbėjo Seimo narys.
Valstybės kontrolė gegužės pabaigoje atlikusi tyrimą dėl
Seimui atskaitingų institucijų veiklos nurodė, kad kultūros
srities institucijų veiklos kontrolė nepakankama, dalis vykdomų
funkcijų persidengia su kitomis kultūros srities viešojo
administravimo institucijų funkcijomis, ir dėl to gali būti
nepakankamai racionaliai naudojami valstybės ištekliai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
(LGGRTC) vadovė Teresė Birutė Burauskaitė sakė esanti nustebinta
auditorių pateiktos išvados, jog analogišką veiklą vykdančių
institucijų pasaulyje mažėja, taip pat sakė nesuvokianti, kaip
galima Lietuvos situaciją lyginti su Pranzūcijos, kuri išvis nėra
patyrusi sovietų okupacijos.
„Mūsų adresu buvo pasakyta, kad mažėja šalių, turinčių
Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atitikmenis,
pavyzdžiui, pasakyta, kad Latvijoje panašaus pobūdžio institucija,
atlikusi jai pavestas funkcijas, buvo panaikinta, tik neįvardinta,
kokia institucija buvo panaikinta, o toks pasakymas tarsi rodo
kryptį, kad mūsų veikla turėtų būti šiom dienoms užbaigta“, -
kalbėjo T. B. Burauskaitė.
„Kas nors kiek yra susipažinęs su mūsų veikla, mūsų
funkcijų įvairove, turbūt pritartų, kad ši institucija nėra
viena iš daugelio, ji yra specifinė, nes mes patyrėme kaip tauta,
kaip šalis, dviejų totalitarinių režimų okupaciją ir tyrinėjame
tas pasekmes. Norėčiau paneigti, kad mažėja šalių, turinčių
atitikmenis, kuriasi netgi panašios institucijos - Gruzijoje prieš
porą metų atsirado, atsiranda Moldovoje“, - tvirtino LGGRTC vadovė.
Lietuvių kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja Jūratė
Palionytė stebėjosi VK išvada dėl per didelio komisijų ar tarybų
narių skaičiaus ir dėl to neracionalaus valstybės biudžeto
lėšų panaudojimo, pažymėdama, jog visos institucijos labai
skirtingos ir „jų negalima vertinti pagal vieną kurpalių“.
„Nežinau, kokia tiksli buvo užduotis, matyt, apibendrinti tų
įstaigų veiklą, vadinasi, viskas sumesta į vieną katilą, tada
keblu pritaikyti labai bendrus kriterijus ir bendras išvadas labai
skirtingoms institucijoms. Kai skaitai išvadoj, kad komisijų ar
tarybų narių skaičius yra didelis, nuo 12 iki 21, todėl mažėja
institucijos veiklos efektyvumas ir lėšos naudojamos nepakankamai
racionaliai, kelia labai didelių abejonių“, - sakė J. Palionytė.
Pasak jos, kultūros srities institucijoms „vargu ar galima
pritaikyti įmonių vadybos dalykus, kur sprendžiami gana vienos
krypties dalykai“. „Tą pritaikyti kalbos komisijai yra visiškai
neįmanoma. Kalbos komisija sprendžia labai įvairius kalbos
klausimus, labai įvairių sričių, mes tiesiog privalom turėti
skirtingų sričių specialistų, ir jie atstovauja įvairioms mokslo
įstaigoms, kitoms institucijoms, kartais jie reiškia skirtingas
nuomones, ir jei, tarkime, būtų vienas leksikos specialistas, gal
mūsų komisijos sprendimai kartais būtų ir keistoki, nuomonės yra
derinamos, tada yra visai kitas reikalas“, - kalbėjo J. Palionytė.
Kalbėdama apie išlaidas komisijos narių atlyginimui Lietuvių
kalbos komisijos atstovė tvirtino, jog „jos yra juokingos“, nes
komisija renkasi kartą per mėnesį, o už dviejų valandų posėdį
komisijos narys gauna 35 litus. Komisijos atstovė taip pat
stebėjosi, kodėl išvadose nepalyginta, kaip skiriasi skirtingų
komisijų narių apmokėjimai, nes, jos teigimu, skaičiai skiriasi
keliolika ir net keliasdešimt kartų.
„Kalbos komisijos asignavimų lėšos skiriamos apmokėti kalbos
komisijos nariams, aš manyčiau, yra juokingos, už posėdį
profesorius, gali būti ir akademikas, gauna už dvi valandas maždaug
35 litus. Bet čia vėl įdomus dalykas - lyginta daug kas komisijų,
bet gal būtų įdomu palyginti atlyginimą (skirtingų - red.)
komisijų nariams, o jis skiriasi keliolika ir keturiasdešimt kartų.
Tai jei būtų palyginti atlyginimai komisijų nariams tuo aspektu,
Seimui kaip tik būtų naudinga ir galbūt Seimas priimtų sprendimą
dėl šiokio tokio suvienodinimo“, - sakė J. Palionytė.
Šiuo metu Seimui atskaitingos 24 institucijos. Septynių iš jų
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro,
Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, Spaudos, radijo ir
televizijos rėmimo fondo, Valstybinės kultūros paveldo komisijos,
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Etninės kultūros globos
tarybos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos - veikla
susijusi su kultūros ministrui pavestomis valdymo sritimis.
Seimui atskaitingoms septynioms kultūros srities institucijoms
išlaikyti 2009-2011 metais skirta 69 mln. litų.