Šventiškus įvairiažanrius muzikos ir šokio fejerverkus nutraukė geliamos
ironijos ir skausmingų išgyvenimų kupinas Dmitrijaus Šostakovičiaus
Pirmasis violončelės koncertas. Jį įrėmino tragiško likimo lietuvių
kompozitoriaus Juozo Pakalnio „Romantiškoji uvertiūra“ ir didinga
Johanneso Brahmso Trečioji simfonija.
„Jaučiausi taip, tarsi būtume groję D. Šostakovičiaus kūrinį daugybę
kartų“, - džiaugėsi partneryste su LNSO 64 metų M.Maiskis, laikomas
vienu įtaigiausių Pirmojo koncerto atlikėjų.
Mat D.Šostakovičiaus šedevrą jis studijavo su savo mokytoju Mstislavu
Rostropovičiumi, kuris geriau už bet ką kitą žinojo D.Šostakovičiaus
violončelės koncertus, nes bendravo su jų autoriumi.
„M.Rostropovičius tarsi perpylė man savo kraują“, - juokavo svečias.
Pasak kritikų, visi šiemečio Vilniaus festivalio koncertai buvo savaip
išskirtiniai.
A. Ailey teatro trupė „Aley II“ pirmą kartą klasikos renginyje pristatė
šiuolaikinį šokį, kuris tapo tarsi nuotaikinga festivalio uvertiūra.
Vladimiro Fedosejevo vadovaujamas P. Čaikovskio simfoninis orkestras iš
Maskvos stilingomis P. Čaikovskio kūrinių interpretacijomis pratęsė
geriausių simfoninių kolektyvų prisistatymus šventėje. Norvegų džiazo
ansamblis „The Brazz Brothers“ privertė pamiršti akademizmą Lietuvos
nacionalinį simfoninį orkstrą (dirigavo Martynas Staškus) įsukdamas jį į
spontanišką muzikinį žaidimą.
Lietuvos kamerinis orkestras ir jo vadovas Sergejus Krylovas gaivino
publiką amžinosios klasikos žavesiu ir pabandė jai suteikti šiuolaikiškų
spalvų. O vokalinis senosios muzikos ansamblis „Venance Fortunat“ iš
Prancūzijos prikėlė autentišką viduramžių giesmių skambesį.
Daug kam festivalio atradimu tapo lietuvių bosas baritonas Almas Švilpa,
pribloškęs klausytojus savo balso galimybėmis ir persikūnijimo talentu.
Dainininkas atliko rečitalyje su pianiste Audrone Juozauskaite aukštojo
vokalinio pilotažo reikalaujančią programą.
Festivalio atmosfera buvo kaip reta kaitri - visus septynis vakarus
publika nenoriai atsisveikino su artistais, kai kuriuose koncertuose net
trypė kojomis iš azarto. O juk šiemet kaip niekada daug šventėje buvo
savų atlikėjų - tik du projektus pristatė užsieniečiai be lietuvių.
„Gyvename ekonomijos režimu, bet bandome lyg apgauti kitus sakydami, kad
Vilniaus festivalis - labai iškili šventė. Iš tikrųjų jis stipriai
susitraukė ir dabar yra vienas kukliausių Europos festivalių asociacijos
renginių, - apgailestavo festivalio vykdančioji direktorė Rūta
Prusevičienė. - Festivalis turėtų būti intensyvesnis ir solidesnis, jei
norime būti pastebimi, sulaukti žurnalistų iš užsienio“.
Pasak direktorės, jau galvojama apie kitų metų Vilniaus festivalio
programą. Jame tikimasi sulaukti ilgamečių šventės bičiulių -
smuikininko Juliano Rachlino, jubiliejus švęsiančių dirigento ir
kompozitoriaus Krzysztofo Pendereckio, altininko Jurijaus Bašmeto.„Tai bus sugrįžimų festivalis“, - mano R. Prusevičienė.