„Jei būtų įmanoma implantuoti į galvą kompiuterį, tai mielai nešiočiausi jį visą laiką”, – juokavo iš Tel Avivo į Vilnių atvykęs menininkas Ranas Slavinas.
„Išprakaituotos iliuzijos” – taip pavadinta sostinės „Vartų” galerijoje surengta žinomo Izraelio medijų meno kūrėjo R.Slavino videoinstaliacijų paroda. Ji, kaip ir jos pavadinimas, – gana neįprasta.
Ne tik vaizdą, bet ir garsus, muziką savo filmams kuriantis 45 metų menininkas sugeba užhipnotizuoti publiką, įtraukti į savo iliuzijas.
Dokumentika, vaidybinis filmas ir animacija, mokslinė fantastika ir kriminalinis trileris – visi kino žanrai susipina jo darbuose sukurdami virtualybės persmelktą šiuolaikinio žmogaus pasaulį.
– Kodėl jūs, baigęs tapybos studijas iškeitėte drobę ir teptukus į kompiuterį? – paklausiau R. Slavino.
– Trejus metus tapiau. Mečiau tą užsiėmimą, kai pajutau, kad naujos kūrybos priemonės suteikia daugiau galimybių.
Įdomiau pasakoti istorijas judančiais vaizdais, nes tapyboje – tas pats vaizdelis.
Nusibodo dirbti su tokiomis primityviomis medžiagomis kaip dažai, medis ar akmuo. Kurdamas filmą galiu sugrįžti atgal, kad ką nors padidinčiau, akcentuočiau ar pakeisčiau spalvą. Be to, čia dar yra ir garsas.
– Iš tiesų, parodos žiūrovus užburia ne tik keisti vaizdai ekrane, bet ir juos lydintys ar net greičiau už siužetą į priekį skubantys garsai. Ar visada pats kuriate garso takelius savo filmams?
– Taip, nuo pat pradžių. Muzika domėtis pradėjau maždaug nuo 12 metų. Grojau gitara roko grupėje ir dainavau.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje įsigijau savo pirmąjį kompiuterį, o su juo ir asmeninę įrašų studiją. Nuo tada kuriu vienas. Daugiausia eksperimentinę muziką.
Filmuose garsas inspiruoja vaizdą ir atvirkščiai. Muzika gali iš esmės pakeisti vaizdo suvokimą. Ji kuria nuotaiką, atmosferą, pasufleruoja, kuria kryptimi turėtų plėtotis filmo siužetas.
– Ar nekelia nerimo tai, kad mūsų pasaulis netolimoje ateityje gali sukilti į dvi dalis – virtualią ir realią?
– Tai ne ateitis. Mano pasaulis jau suskilęs. Aš jaučiu priklausomybę nuo virtualios realybės.
Gyvenu apsuptas kompiuterių ir dažnai daugiau nei 12 valandų per dieną praleidžiu prie ekrano. Bet panašiai jau gyvena daugybė žmonių.
– Įdomu gyventi pusiau virtualiame pasaulyje?
– Labai įdomu. Dabar nebeįmanoma įsivaizduoti kitokio pasaulio. Mano filmai kaip tik apie tai. Juose virtualybė virsta realybe, pasąmonės logika įsikūnija realiame gyvenime.
Žinoma, darbai kalba ir apie tamsiąją šio proceso pusę. Apie galimybę pasukti klaidingu keliu, pavojų pasiklysti.
Kadangi kuriu filmą, videomeną, dramą, tai man daug įdomiau kalbėti apie tamsius ir paslaptingus dalykus. Jei viskas gerai, tai kam kurti?
– Ar svarbu tai, kur rodomas filmas – galerijoje ar kino salėje? Gal greitai viskas bus žiūrima tik kompiuterio ekrane?
– Kine mes dažniausiai matome darbus, kurių trukmė 90 minučių. Galerijose galima rodyti trumpesnius ir net tuos, kurie nepasakoja jokios istorijos. Arba videoperformansus. Tokius kaip mano „Viskas skubu”.
Dabar galima daug ką pamatyti net neišėjus iš savo kambario. Tokia kelionė nejudant. Bet jeigu kalbame apie kokybę, tai akivaizdu, kad žiūrėti filmą galerijos erdvėje – visiškai kita patirtis. Tos pojūčių gausos niekuomet nepavyks atkurti sėdint prie kompiuterio.
– Jūsų darbai skirti žiūrovams, kurie išmano vizualųjį meną ir skaitmenines medijas?
– Ne, jokiu būdu. Nebūtinas meninis išsilavinimas, kad suprastum mano darbų užuominas ir sąsajas. Filmai įtraukia tave tokį, koks tu esi.
Juk ne medija – svarbiausias dalykas. Tie dalykai, kurie man įdomūs, – tai suvokimo sutemos ir sąmonės slenksčiai.
Aš domiuosi moksline fantastika, ateitimi, kuri pagarbiai remiasi praeitimi. Visiems įdomu pažvelgti į ateitį, tyrinėti nežinomus dalykus.
– Netoli Vilniaus gyvenęs jūsų senelis irgi domėjosi ateitimi.
Tai ir padėjo jam išvengti holokausto?
– Kai mano senelis Jakubas Slavinas išgirdo Adolfo Hitlerio kalbą per vokiečių radiją, iškart suprato, kad reikia trauktis iš Lietuvos. Jis buvo išsilavinęs žmogus, mokėjo daug kalbų, tad perprato situaciją ir įspėjo visus savo gimines, kad ateitis – grėsminga. Bet jie nepatikėjo, liko. Ir visi buvo nužudyti.
O seneliai išvažiavo į Izraelį. Jie visą gyvenimą pragyveno Jeruzalėje. Ten gimiau ir aš, nors galėjau turėti lietuvišką pasą.
Filmas „Ursulimum” – apie šį paslaptingą miestą. Mažas berniukas ieško kažko ateityje, o suranda praeitį, kuri labai futuristinė ir įspūdinga. Herojus eina uždengtomis akimis, nes tai – ir kelionė į save.
Kūrėjas dribtelėjo iš aukštybių
„Išprakaituotos iliuzijos” – tik viena iš dviejų tęstinio „Artscape” projekto parodų. Lietuviškajai projekto daliai „Vartų” galerija šį kartą pasirinko žinomą jaunosios kartos tapytoją A. Zakarauską.
Pristatydamas parodą „Geroji ir išvirkščioji pusė” jis sakė: „Norėčiau, kad žmogus, pasižiūrėjęs į darbus, galėtų atspėti, iš kurio pasaulio krašto esu ir kokiai tapybos mokyklai priklausau.
Pernai kartu su bendraamžiais lietuvių, estų ir latvių tapytojais dalyvaudamas parodoje Zalcburge su siaubu pastebėjau, kad visi mąstome vienodai. Paveikslais pasakojame įvairiausias istorijas – daugiau ar mažiau asmeniškas.
Todėl nusprendžiau atsisakyti figūros ir dažais tiesiog kurti erdvę. Mano darbuose tapytojas atsirasdavo kaip Visagalis, formuojantis pasaulį pagal dailininko projektą. Dabar tas personažas išnyksta iš paveikslų.
Lieku tik aš – tapytojas, realus žmogus. Ekspoziciją pradeda kūrinys iš darbo įrankių – teptukų, tuščių dažų tūbelių. Taigi pristatau visą savo kūrybos procesą – nuo studijos iki paveikslo parodoje. Tik nežinau, kuri iš tų pusių geroji, o kuri – išvirkščia.”