Lietuviams reikia vis mažiau gerų knygų

2011-ųjų Metų verstinės knygos rinkimuose į ekspertų atrinktą galutinį geriausiųjų šešetuką pakliuvo net keturios „Baltų lankų“ išleistos knygos - W. G. Sebald „Išeiviai“, P. Huelle „Mercedes-Benz“, J. Barnes „Flobero papūga“ ir K. Abdolah „Mečetės namai“. „Spėkite, ar jas perka?“ - tarsi pats iš savęs šaipydamasis klausia S. Repečka ir pripažįsta, kad, nepaisant aukštos literatūrinės vertės, visų šių knygų pardavimo rodikliai yra labai prasti.

Geromis knygomis S. Repečka vadina meninę, kokybišką, literatūros procesą veikiančią literatūrą. „Tai literatūriniais prizais apdovanojamos knygos, literatūrinį procesą veikiančios knygos, iš kurių mokosi kiti, kurios daro įtaką rašytojų ir skaitytojų kartoms. Gerų knygų autoriai nebijo eksperimentuoti, ieškoti naujų formų ir kurti pačią literatūrą kaip tokią“, - sako redaktorius.

Pasak jo, tai tokio pobūdžio literatūra, kurią skaitant reikia mąstyti, pasukti galvą. Literatūra yra menas, o menas nėra paprastai įkandamas, „suvartojamas“. Knygą, kuri turi meninę vertę, sudėtingiau skaityti, bet dėl to ji turi ir didesnį poveikį – skaitytoją skatina mąstyti, o galbūt ir keistis.

Prasta literatūra, anot S. Repečkos, yra paprasčiau vartojamas, greičiau suvartojamas, suteikiantis didesnį trumpalaikį malonumą produktas. Todėl žmogus, norėdamas atsipalaiduoti, ieškodamas pramogos, renkasi tokią knygą. Į rimtesnį kūrinį jis nežiūri kaip į atsipalaidavimo būdą.

„Gera literatūra yra menas, o menas ne taip lengvai pasiduoda suvartojimui. Jeigu norisi vartoti daug ir greitai, patirti kuo daugiau malonumo per trumpesnį laiką – gera literatūra tam netinka. Ji žmogui yra tam tikras iššūkis“, - sako S. Repečka, svarstydamas, kad mažėjantis gerų knygų poreikis yra vartojimo kultūros, greitėjančių tempų padarinys.

S. Repečka prisimena, kad dar ne taip ir seniai Lietuvos visuomenė buvo skaitanti ir besidominti. „Buvo Atviros Lietuvos fondo knygų skaitytojai – tam tikras segmentas, kuris tas knygas išpirkdavo, - sako jis. - Netgi išgraibydavo – tam tikru laiku jų net buvo neįmanoma gauti. Dabar tokio segmento nėra. Jeigu išleidi ką nors iš tokios kategorijos knygų – būna nuostolis, jų neperka. Kai nėra poreikio, leidėjai, nors ir nenorėdami, turi atsisakyti tokios literatūros“.

Pašnekovas  spėja, kad dalis to segmento, kuris buvo daugiausiai jaunimas, studentija, emigravo, dalis pasimetė greitėjančio tempo vartotojiškoje visuomenėje ir tiesiog liovėsi skaityti, o kiti pradėjo ieškotis literatūros užsienio kalbomis.

„Pas mus labai aiškiai jaučiasi emigracija. Jaučiasi, kad ir protingi žmonės išvažiuoja, ne vien tik su beisbolo lazdomis. Išvažiuoja protingas jaunimas, ir nelieka skaitančios grandies, nelieka žmonių, kurie domėtųsi tam tikro pobūdžio literatūra ir sugebėtų išpirkti nors pusantro tūkstančio tiražą. Tiek žmonių rimtai knygai Lietuvoje jau nebesusidaro“, - apgailestauja leidyklos redaktorius.

Jis pripažįsta, kad dabar knygos yra brangios, ir žmonės, ypač intelektualesni, kurie galėtų būti potencialūs gerų knygų pirkėjai, dažnai jų tiesiog neįperka. „Toli gražu ne visiems intelektualesnės pakraipos žmonėms užtenka atlyginimo, kad pinigų dar liktų ir knygoms“, - sako jis.

O knygų kainos, pasak S. Repečkos, aukštos dėl to, kad susidaro užburtas ratas – kuo mažesnis tiražas, tuo didesnė savikaina.

Pasak S. Repečkos, ypač prasta padėtis su poezija. „Dabar apie poezijos leidimą nėra iš viso jokios kalbos, - sako jis. - Nebent pačių didžiausių „grandų“, kurie dar turi vardą visuomenėje“. Garsių poetų tiražus dar įmanoma išleisti, kad atsipirktų knyga – apie pelną čia jau net nekalbama.

Lietuvoje yra keletas leidyklų, vis dar bandančių išleisti poeziją, tačiau perspektyvos liūdnos. Poezijos išleidžiama tam tikroms progoms, kaip „Poezijos pavasaris“ ar „Druskininkų ruduo“ - per renginius nuperkama šiek tiek egzempliorių.

Sunkiai išgyvena ir akademinė literatūra - be paramos jos nebegalima leisti. Pastaroji keliasi į elektroninę erdvę. „Manau, kad taip pat bus ir su poezija – ir jau yra“, - teigia S. Repečka.

„Žinoma, gal čia ir ne tragedija, nes yra elektroninė erdvė, sutaupomas popierius, apeinama tam tikra grandis – spaustuvė, ir tai netrukdo gyvuoti poezijai, - sako jis. - Aš nesakau, kad poezija miršta – tikrai ne. Gal netgi daugiau jos rašoma. Dėl kokybės – kitas klausimas, nes internete yra mažiau cenzūros, o leidėjo cenzūra yra tam tikras kokybės garantas. Jeigu leidėjas investuoja į tam tikrą projektą pinigus, reiškia, jis juo tiki, tiki jo kokybe, tiki, kad jis gali būti įdomus skaitytojams. O kai kiekvienas gali skelbtis internete ar išsileisti elektroninę knygą, nebelieka leidėjo kaip kokybės cenzoriaus“.

Į elektroninę erdvę knygų rinka dar intensyviau keliasi užsienio šalyse, ypač anglakalbėse, nors dėl didžiulio ta kalba skaitančių žmonių skaičiaus, regis, atsiranda auditorija pačiai įvairiausiai knygai, tad nekyla problemų su prastai perkamais tiražais. Žmonės naudojasi skaityklėmis, kurios ten nėra brangios. Debiutuojančio autoriaus knygos elektroninės versijos per tris mėnesius nuperkama 300 tūkst. egzempliorių – mūsų šalies leidėjams sunku įsivaizduoti tokius skaičius.

Lankydamasis užsienio šalyse S. Repečka sako matantis besitraukiančius knygynus – jų ne tik mažėja, knygynai „traukiasi“ net fiziškai. „Knygynas sumažėjęs perpus, o kitą pusę užima žaislai, suvenyrai, kalendoriai, bet ne knygos. Ta pati tendencija matyti ir Frankfurte, ir Londone, ir Niujorke“, - sako lietuviškos leidyklos redaktorius.

Geros literatūros paklausos sumažėjimas, S. Repečkos nuomone, priklauso ir nuo valstybės kultūros politikos. Pasak jo, gana ilgą laiką buvo formuojamas prastas skonis, ir ne vienas leidėjas yra jam pataikavęs. Tas pats protingam žmogui graudus vaizdas, kuris matomas komercinių televizijų ekranuose, kai nėra, ką žiūrėti, o kartais net gėda įsijungti, karaliauja ir knygų lentynose.

„Leidėjai pataikavo prastam skaitytojų skoniui, o kartu jį ir skatino, ir kūrė. Buvo akivaizdžios prasto skonio kūrimo technologijos, nes prastą literatūrą yra paprasčiau parduoti, ją galima leisti didesniais tiražais ir gauti didesnį pelną. Už tai atsakingi ne tik leidėjai, bet ir valstybės kultūros politika. Kažkada buvo graži skaitymo skatinimo programa – tokių dalykų nebeliko, nes pas mus nereikia skaitančių žmonių“, - apgailestauja S. Repečka.

„Dabar turime rezultatą, kokį turime, - sako jis. - Manau, kad bus labai sunku vėl išsiugdyti kartą, kuri skaitytų. Auga beraščių karta. Jie perėję prie kito skaitymo lygio. Dabar skaitoma galbūt netgi daugiau, negu anksčiau. Yra socialiniai tinklai, kur rašomos asmeninės istorijos. Netgi SMS žinutės gali būti laikomos tam tikra skaitymo forma. Internete vienaip ar kitaip išreikšta draugų patirtis, ir taip toliau“.

Nors skaitoma daug, bet suprasti rimtesnės knygos tekstą jau dažnai nebesugebama. S. Repečka mano, kad Lietuvai bus sunkoka susigrąžinti prarastus skaitymo įgūdžius ar išsiugdyti naujus. Auga neskaitančios, nenorinčios galvoti kartos. Leidėjai jau net nebesvajoja, kad paprasti žmonės, ne specialistai, domėtųsi, pavyzdžiui, filosofija, kaip domėdavosi anksčiau. Tas pats darosi ir su rimtesne literatūra, ir su klasika.

„Kai pamatai geros, puikios literatūros pardavimus po kelis šimtus egzempliorių per metus – tai rodo, kad žmonėms to nereikia, - sako S. Repečka. - O labai abejotinos vertės kūriniai parduodami po keliasdešimt tūkstančių egzempliorių. Reiškia, tauta yra tamsi. Įpirkti rimtą literatūrą lyg ir sugebėtų, bet jiems jos nereikia. Jie atsirenka ne tą literatūrą, kuri skatina mąstyti, kuri jiems daug daugiau duotų, jeigu jie ją skaitytų ir sugebėtų suprasti, o renkasi, pavyzdžiui, kokios nors manekenės istoriją ar pseudomokslinius paistalus“

Susidaro užburtas ratas: žmogus bukėja, neugdo nei savo proto, nei emocinio intelekto, tada pereina prie dar paprastesnių knygų. Po to ir apskritai knygų pradeda nebereikėti, užtenka televizijos.

S. Repečka sako suvokiantis, kad gera literatūra, kaip ir aukšto lygio menas, yra elitinis dalykas, ir negali būti ypatingai plačiai paplitęs. Tačiau to elito Lietuvoje per mažai. Jo kaip leidėjo svajonė – kad tarp tų poros ar trijų milijonų Lietuvoje dar likusių gyventojų atsirastų auditorija, kuri nupirktų nors tūkstantį, nors pusantro tūkstančio gerų knygų tiražo.

Leidėjas priverstas atsisakyti tokios literatūros, nes tai pernelyg nuostolinga. „Paprasčiausiai neišgyvensi, - prisipažįsta S. Repečka. - Tada nebeleidi tokios literatūros, ir vėl prasideda užburtas ratas. Geros literatūros mažėja, ir kas tada lieka skaitytojams, kurie jos gal ir norėtų?“

Mąstyti mėgstantis skaitytojas per tai prie popdainininkų biografijų, žinoma, nepripras, bet nueis kitais keliais – pavyzdžiui, skaitys užsienio kalbomis.

„Bet man gaila lietuvių literatūros ir lietuvių kalba skaitomos literatūros, - sako S. Repečka. - Juk tai tautos kultūros dalis. Jeigu visi pradėsime skaityti rusiškai ir angliškai – gal ir šnekėti nebūtina lietuviškai?“

Nors sakoma, kad klientas visada teisus, S. Repečka mano, kad pataikaujant jo skoniui buvo nueita per toli.