Paroda atveria vartus į praeitį

Ketvirtadienį sostinėje duris atversianti paroda „T. Kantoras. Tapyba. Teatras” turėtų išties sudominti dailę ir teatrą mėgstančią publiką.

Joje išsamiai pristatoma vieno žymiausių Lenkijos XX a. avangardo menininkų kūryba. Be to, šio tapytojo, scenografo ir režisieriaus kūriniai paveikė daugybę sovietmečio Lietuvos meno sferų.

„1970-aisiais su Vincu Kisarausku nuvykome į Krokuvą, – „Lietuvos rytui” pasakojo dailininkas Valentinas Antanavičius. – Mūsų niekas nekvietė – tai buvo privati kelionė.

Nuėjome į Šiuolaikinio meno centrą žiūrėti vakarietiškų baisybių, kaip mums čia, sovietinėje Lietuvoje, teigdavo. Pamatėme T. Kantoro, Wladyslawo Hasioro, Josefo Szajnos kūrinius – asambliažus, instaliacijas, vėliavas.

Man bene labiausiai įstrigo T. Kantoro asambliažai-lietsargiai. Mat jis mums ligi tol buvo labiau žinomas kaip teatro dailininkas. Pamatęs jo darbus ir aš drąsiau pasijutau. Kitaip tariant, jo kūryba man buvo tikras postūmis.”

T. Kantoro įtakos lietuvių kūrėjams neneigė ir teatro tyrinėtoja Audronė Girdzijauskaitė.

„Gal kokiais 1968-aisiais pirmą kartą pamačiau T. Kantoro darbą grupinėje parodoje Varšuvoje. Tai buvo baltame fone priklijuotas juodas sulūžęs skėtis. Man padarė didžiulį įspūdį tai, kaip tiesiog iš nieko galima sukurti tokią talpią metaforą”, – pasakojo teatrologė.

A. Girdzijauskaitė prisiminė, kad T. Kantoro sceninė kūryba iš pradžių net Lenkijos teatro kontekste atrodė nesuvokiamai drąsi. Pasak jos, su T. Kantoro kūryba sovietmečiu tikrai buvo susipažinę nemažai lietuvių režisierių, tačiau niekas nesusigundė sekti jo pėdomis.

Socialistinė Lenkija XX a. antrojoje pusėje iš tiesų buvo vienas pagrindinių mūsų inteligentijos langų į pasaulį.

Joje kultūrinis gyvenimas buvo mažiau suvaržytas, rengtos drąsesnės parodos, kurti kitokie spektakliai. O kur dar lenkiška fotografija, dizainas ir architektūra. Lenkijos spaudoje dažnai buvo pristatomos ir Vakarų meno aktualijos.

Parodą Nacionalinės galerijos keičiamų parodų salėje pradeda paties T. Kantoro rekonstruotas scenografijos fragmentas iš karo metais sukurto spektaklio „Baliadina” pagal Juliuszo Slowackio pjesę. Vaidinimas buvo rodomas ne teatro scenoje, o T. Kantoro bičiulių ir pažįstamų butuose.

Parodos kuratorius Juzefas Chrobakas iš T. Kantoro kūrybos dokumentacijos centro „Cricoteka” Krokuvoje pasakojo, kad „Baliadina” buvo parodyta ir menininko kolegės Ewos Siedleckos namuose.

Jos tėvas Michalas Siedleckis lenkmečiu buvo Vilniaus universiteto, pervadinto į Stepono Batoro universitetą, rektorius.

1943 metais pastatytas spektaklis iš karto tapo sensacija. Todėl pokario metais kuriamiems T. Kantoro spektakliams reklamos beveik nereikėdavo. Į juos ir taip susirinkdavo daugiau žmonių, nei galėdavo sutilpti salėje. Į Krokuvą jie suvažiuodavo iš visos Lenkijos, o po tarptautinio pripažinimo – ir iš kitų šalių.

„T. Kantoras – sudėtinga asmenybė. Jis buvo ne tik dailininkas ir režisierius, bet ir puikus meninio gyvenimo organizatorius. Dar iki socrealizmo įsigalėjimo jis surengė kelias grupines parodas, kurios Lenkijos meno istorijoje labai svarbios. Jis taip pat rašė straipsnius į laikraščius ir žurnalus”, – kalbėjo kuratorius.

Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė pabrėžė, kad iškilių užsienio šalių menininkų – lenko T. Kantoro ir dano Pero Kirkeby – parodos galerijoje surengtos siekiant išplėsti joje pristatomos XX a. lietuvių dailės kontekstą.

„Svarbu pamatyti Lietuvos dailę tarptautinių meno procesų fone. Tokios buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Vytauto Kairiūkščio parodos.

Šios vasaros parodos tęsia šį procesą kiek kitokia forma – pristatoma žymių užsienio menininkų kūryba, o kartu šiek tiek keičiama mūsų nuolatinė ekspozicija. Joje pabrėžiami kūriniai, atspindintys svečių įtaką Lietuvos meno procesams”, – kalbėjo L. Jablonskienė.

Kartu su P. Kirkeby paroda Nacionalinėje dailės galerijoje pristatyta peizažo pokyčius mūsų tapyboje atspindinti nuolatinės ekspozicijos salė, o šį kartą menotyrininkas Viktoras Liutkus siūlo pasižvalgyti po lietuviškų asambliažų kolekciją.

8-ojoje galerijos salėje pristatomi V. Kisarausko, V. Antanavičiaus, Algimanto Kuro, Marijos Teresės Rožanskaitės, Raimondo Martinėno ir Česlovo Lukiansko darbai.

Kodėl anuometinėje Lenkijoje taip atvirai buvo rodomas avangardinis menas, o Lietuvoje net ir nedrąsiuose formos eksperimentuose cenzoriai įžvelgdavo sistemos kritiką?

Pasak kuratoriaus J. Chrobako, daug lėmė tai, kad pokario Lenkijoje situacija buvo kitokia nei Sovietų Sąjungos dalimi tapusioje Lietuvoje. Be to, prieš akademinį meną maištavę Krokuvos menininkai dar prieškariu bičiuliavosi su komunistais.

Po karo tie bičiuliai tapo įtakingais valdžios žmonėmis, todėl ir į T. Kantoro veiklą dažniausiai žiūrėdavo gana atlaidžiai. Jo teatras dažnai vaidindavo ir už Lenkijos ribų.

Nors pats T. Kantoras niekuomet nebuvo partijos narys, jis nesistengė kritikuoti politinės santvarkos. Jam rūpėjo nerti giliau – provokuoti žiūrovus (ir aktorius) visiškai kitaip pažvelgti į pasaulį.

Nusivylęs oficialaus ir net komercinio meno statusą pelniusia avangardo daile jis galiausiai susitelkė į teatrą kaip labiausiai autentišką kūrybą.

T. Kantoras (1915–1990) – lenkų tapytojas, scenografas, režisierius, eksperimentinio teatro kūrėjas ir teoretikas, hepeningų ir meninių manifestų autorius.

Krokuvos ir Hamburgo dailės akademijų profesorius T. Kantoras prisidėjo prie avangardo terpės formavimosi Lenkijoje, ypač Krokuvoje.

Tėvynėje menininkas daugiausia bendradarbiavo su svarbiomis naują, avangardinį meną populiarinusiomis galerijomis „Krzysztofory” Krokuvoje ir „Foksal” Varšuvoje. Jose rengė avangardinio meno parodas ir hepeningus.

Nuo 1955 m. T. Kantoras vadovavo savo įkurtam „Cricot 2” teatrui. Pradėjęs nuo spektaklių pagal žymaus lenkų dailininko ir dramaturgo Witkacy (S.I.Witkiewicziaus slapyvardis) kūrinius jis vėliau režisavo remdamasis savo atsiminimais.

T. Kantoras sukūrė nemažai naujų teatro koncepcijų – beformį („informel”), nulinį, neįmanomąjį teatrą ir labiausiai jį išgarsinusį mirties teatrą. T. Kantoro teatrinė kūryba buvo stipriai susijusi su jo tapyba. Dailės objektai, scenografija spektakliuose ne mažiau svarbūs nei aktoriai.

T. Kantoro parodą Nacionalinėje galerijoje artimiausiais mėnesiais papildys paskaitų ir filmų peržiūrų ciklas.

Birželio 28 dieną bus pristatytas parodos katalogas ir rodomas filmas apie T. Kantoro kūrybą. Rugpjūčio 30 ir 31 dienomis kino ekrane bus galima pamatyti du garsius T. Kantoro spektaklius – „Meilutės ir baidyklės” ir „Mirusi klasė”.