Visame pasaulyje – nuo JAV iki Japonijos ir Kinijos – galima nusipirkti „Toccata Classics” išleistus Vytauto Bacevičiaus muzikos albumus bei lietuvių kvarteto „ArtVio” su Eduardu Oganesianu įgrotą Friedricho Gernsheimo fortepijoninių kvintetų diską.
Neseniai leidėjas palydėjo į Londono „Barbican Center” sceną Balio Dvariono Smuiko koncertą. Pirmą kartą Didžiojoje Britanijoje šį kūrinį su BBC simfoniniu orkestru, diriguojamu Thomaso Sondergardo, atliko ukrainiečių smuikininkas Vadimas Gluzmanas. M.Andersonas pristatė B.Dvariono Koncertą renginio programoje.
Viešėdamas Vilniuje „Toccata Classics” vadovas atskleidė savo neįprastus muzikinius pomėgius.
- Kaip jūs tapote Baltijos šalių muzikos žinovu? – paklausiau M. Andersono.
- Man nereikėjo įveikti daug konkurentų, kad juo tapčiau Londone. O kalbant rimtai – į Baltijos regioną mane atviliojo ausys. Kuo daugiau klausausi čionykštės muzikos, tuo daugiau įdomių dalykų aptinku.
Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1998-aisiais kaip turistas, bet jau tada daugiausia laiko praleidau Kompozitorių namuose Vilniuje klausydamasis Eduardo Balsio, Balio Dvariono, Juozo Gruodžio įrašų. Norėjau susidaryti įspūdį apie lietuvių muziką, nes pasikliauti kažkieno nuomone tokiais atvejais negalima.
Nuo vaikystės muzika – mano didžiausia aistra, nors esu baigęs aukštuosius viduramžių prancūzų ir vokiečių filologijos mokslus, 20 metų dirbau ekonomistu. Jeigu būčiau gimęs Londone, gal dabar būčiau kompozitorius. Mano galvoje visą laiką skamba muzika.
Bet aš užaugau mažame Škotijos miestelyje, kur nebuvo kam mane mokyti muzikos. Nepaisant to, visą gyvenimą jos nuolat klausau, apie ją skaitau ir rašau.
- Kas jus paskatino imtis leidybos?
- Iš pradžių aš ėmiausi muzikinių knygų verslo, nes man nusibodo laukti knygų, kurias norėjau skaityti. Tarkime, žavėjausi rumunų kompozitoriaus George Enescu kūryba, bet apie jį anglų kalba nebuvo nė vienos knygos. Aš užsakiau parašyti tokią knygą anglakalbiui G. Enescu ekspertui.
Reikėjo knygų ir apie Karolį Szymanowskį, Bohuslavą Martinu, Rodioną Ščedriną, Hansą Galą bei daugelį kitų gerų įdomaus likimo kompozitorių.
Stimulas steigti muzikos įrašų kompaniją buvo panašus. Ši idėja man šovė į galvą spontaniškai – klausantis vieno kvarteto Trondheimo kamerinės muzikos festivalyje. Matyt, buvau jai pribrendęs. Norėjosi leisti pamirštą žinomų kompozitorių ir neatrastą gerą nežinomų kūrėjų muziką.
Per septynerius kompanijos gyvavimo metus išleidome apie 90 kompaktininių diskų. Šią vasarą, tikiuosi, pasieksime 100-tuką.
- Kas perka tokią muziką?
- Ji iš tiesų užima nedidelę muzikos rinkos nišą. Bene daugiausia „Toccata Classics” leidinių nuperkama JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, o sunkiausia juos parduoti mažose šalyse.
Internetinės bendruomenės taip pat domisi retais leidiniais. Visus „Toccata Classics” kompaktinius diskus galima surasti, pasiklausyti ir užsisakyti internete. Pradinis mūsų leidinių tiražas paprastai būna 600. Jį pardavę išleidžiame daugiau diskų, kad produkcija visą laiką suktųsi.
Kai kurie įrašai turi nemažą paklausą. Pavyzdžiui, pernai miręs čekų smuikininkas Josefas Sukas mano prašymu pritaikė smuikui ir fortepijonui kai kurias savo prosenelio Antonino Dvorako dainas. Kartu su Vladimiru Aškenaziu jis įrašė 30 trumpų miniatiūrų.
Tai nepaprastai graži muzika – dar negirdėtas A. Dvorakas. Šis leidinys tapo „Toccata Classics” bestseleriu.
- Ar nebuvo rizikinga leisti lietuvių modernistą V. Bacevičių?
- Juk dėl tokios įdomios muzikos ir įkūriau kompaniją. Arba tokios, kaip Jeronimo Kačinsko „Nonetas“. Tai nepaprastai išradingas kūrinys - tuo metu taip niekas nerašė.
Man kaip leidėjui nesvarbu, kas, kur ir kada sukūrė muziką – užtenka to, kad ji kokybiška. Yra marios muzikos, kuri nežinoma dėl labai geros priežasties – ji yra prasta. Todėl ji ir turi likti nežinoma.
„Toccata Classics” akiratyje – pati įvairiausia muzika: nuo renesanso iki naujausių kūrinių. Vien mano idėjų užtektų įrašyti dar 500 diskų.
Dar niekada nebuvo išleisti Orlando di Lasso 300 motetų, Giovanni Pierluigi da Palestrina 40 mišių. O juk tai vieni garsiausių XVI a. kompozitorių! Ką tuomet kalbėti apie jų talentingus sekėjus?
Arba, pavyzdžiui, Ludwigas van Beethovenas artimai draugavo su čekų kompozitoriumi Antoninu Reicha, keitėsi su juo idėjomis. Tačiau šiandien pirmąjį groja visi, o A. Reicha yra beveik nežinomas, nors paralelės abiejų kūryboje akivaizdžios. Noriu išleisti A.Reichos styginių kvartetų albumą – jis parašė net 40 kvartetų!
Aš skatinu jaunimą įrašinėti mano kompanijoje įdomią muziką, nes tokiu repertuaru lengviau atkreipti į save dėmesį. Štai ir lietuvių kvartetas „ArtVio“, įrašęs F. Gernsheimą, sulaukė gerų atsiliepimų tarptautinėje spaudoje.
Kviečiu taip pat kitus lietuvių atlikėjus siūlyti „Toccata Classics“ savo idėjas – nebūtinai lietuviškus kūrinius.
- Ar įmanoma išgyventi iš nekomercinių leidinių?
-Aš iš to negyvenu. Buvau nusipirkęs kelis butus Londone, kad jie maitintų mane senatvėje. Teko juos paaukoti įrašų verslui.
- Jūs – filantropas.
- Aš – kvailys. Guliu ant tigro nugaros ir tikiuosi, kad jis manęs nesuės. Bet, manau, gyvenime reikia lošti ir rizikuoti, daryti tai, kas iš tikrųjų rūpi.
Kataloge lietuvių padaugės
2007 m. „Toccata Classics” išleista išeivijos kompozitoriaus V. Bacevičiaus kūrinių orkestrui kompaktinė plokštelė sulaukė palankių recenzijų įvairiuose leidiniuose, tarp jų – svarbiausiame klasikinės muzikos žurnale „Gramophone“.
Šiemet kompanija papildė katalogą V.Bacevičiaus fortepijoninės kūrybos albumu „The Complete Mots“ (Visi „Žodžiai“), kuriame įrašyti visi septyni V. Bacevičiaus „Žodžiai“ klavišiniams instrumentams. Penkis „Žodžius“ solo įgrojo pianistas G. Alekna, „Septintajame“ jam talkino JAV pianistė U.Oppens, „Antrą žodį“ vargonams atliko amerikietis M.Lewisas. Daugiau kaip pusė albumo kūrinių įrašyti pirmą kartą.
2010 m. „Toccata Classics” pirmoji pasaulyje išleido du F. Gernsheimo fortepijoninius kvintetus, kuriuos įrašė lietuvių kvartetas „ArtVio“ ir E. Oganesianas.
Netrukus kompanija planuoja išleisti dar dviejų lietuvių kompozitorių išeivių V. Jakubėno ir J. Kačinsko kūrinių kompaktinius diskus, o vėliau – pratęsti V. Bacevičiaus fortepijoninių kūrinių leidybą.