F. Villonas gimė Paryžiuje 1431 m., vargingų miestelėnų šeimoje. Tikroji jo pavardė – François de Montocorbier arba des Loges. Anksti netekusį tėvo Francois užaugino šv. Benedikto bažnyčios kanauninkas Guillaume’as Villonas, kurio pavarde vėliau pasivadino poetas. F. Villonas studijavo Sorbonos universiteto Menų fakultete, 1449 m. gavo bakalauro, 1452 m. – magistro laipsnius.
Labiausiai mėgo linksmybes, triukšmingas išgertuves, nuotykius su laisvo elgesio merginomis, buvo prisiekęs smuklių ir viešnamių lankytojas. Pirmą kartą įkliuvo 1455 m., kai susivaidijęs dėl moters užmušė kunigą ir buvo priverstas dingti iš miesto. Grįžo kitąmet, gavęs karaliaus Karolio VII atleidimą, ir su bendrininkais apiplėšęs Navaros kolegiją slėpdamasis ketverius metus klajojo po Prancūziją. 1457 m. apsistojo pas kunigaikštį Karolį Orleanietį. 1462 m. F. Villonas vėl pateko į kalėjimą už vagystę, iš kur buvo paleistas pasirašęs pasižadėjimą sumokėti. 1463 m. už dalyvavimą peštynėse F. Villonas nuteisiamas mirtimi, tačiau paskutinę minutę jo bausmė pakeičiama ištrėmimu iš Paryžiaus dešimčiai metų. Tolimesnis F. Villono gyvenimas nežinomas. Spėjama, kad poetas mirė 1463 m.
F. Villonas yra laikomas vienu geriausiu ne tik viduramžių, bet ir visų laikų prancūzų poetu. Jo poezijoje vyravo mirties, gyvenimo laikinumo temos. Pats ne kartą kalėjęs, rašė apie klystantį žmonių teisingumą. Labiausiai vertinami jo kūriniai: Testamentas bei Pakaruoklių baladė.
F. Villono eiles į lietuvių kalbą išvertė Sigitas Geda, 1999 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Įėjimas - per Prancūzų institutą, Didžioji g.1.