Goethe’s instituto sprendimu šiais metais Goethe’s medaliais siekiama pagerbti iškilius žmones, priklausančius visuomenei, kurią smarkiai paveikė struktūrinė nacionalinių valstybių pertvarka ar jų likvidavimas. „Laureatams teko patirti karą, represijas, persekiojimus ir trėmimus. Vykdydami kultūrinę veiklą jie ragina atvirai kalbėti apie nacionalines žaizdas, nepamirštant ir socialinių nūdienos sunkumų. Jie demonstruoja pilietinę drąsą, kalba ryžtingu balsu ir tiki žodžio galia“, – teigiama atrankos komisijos sprendime.
Irena Veisaitė yra žinoma Lietuvos inteligentijos atstovė. Ji paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, yra užsienio literatūros vadovėlio bendraautorė ir kelių knygų sudarytoja. Nors I. Veisaitė iki šiol gyvena Lietuvoje, kurioje kaip žydė buvo persekiojama nacių, ji visada pasisakė už susitaikymą ir kultūrinį dialogą su Vokietija, – teigia atrankos komisija. Ji, net esant sudėtingoms aplinkybėms, nuolat rūpinosi kultūra. Žodis jai reiškia gyvenimo strategiją.
Dalyvaudama kultūriniame Vilniaus gyvenime Irena Veisaitė pastaraisiais dešimtmečiais drąsiai ir pasiaukojamai rūpinosi ryšiais su vokiečių kultūros organizacijomis – nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ji inicijavo daug kultūros mainų projektų.
Būdama viena iš nedaugelio Lietuvos žydų, išgyvenusių holokaustą, I. Veisaitė visuomet pasisakydavo už santaiką, stengėsi puoselėti lietuvių ir žydų dialogą. Visada skatindavusi susitaikymą ir bendradarbiavimą, ji iki šių dienų tikisi, kad lietuvius ir žydus gali vienyti bendras požiūris į istoriją.
„Užsienio kalbos suvaidino lemtingą vaidmenį mano gyvenime“, – pripažįsta I. Veisaitė, puikiai kalbanti vokiečių, lietuvių, rusų, anglų ar jidiš kalbomis bei galinti susikalbėti lenkiškai, prancūziškai ir estiškai. Ji – išties įspūdingas daugiakalbystės pavyzdys. Irena Veisaitė apdovanojama Goethe’s medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už jos kūrybiškumą ir politinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka.
Irena Veisaitė gimė 1928 m. Kaune ir buvo auklėjama kaip Lietuvos patriotė. Ji lankė jidiš pradžios mokyklą, o namie su tėvais bendravo lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Mokslai mokykloje truko neilgai. Kai 1941 m. birželį naciai okupavo Lietuvą, ji pateko į Kauno getą. 1941 m. liepą buvo nužudyta jos motina. 1943 m., lietuvių draugų išgelbėta iš geto, I. Veisaitė atsidūrė Vilniuje, kur gyveno svetima pavarde ir dirbo vaikų namuose. Viena iš ją priglaudusių moterų, kurią ji vadino antrąja motina, 1946 m. buvo suimta ir ištremta į Sibirą.
Antroji sovietų okupacija Irenai Veisaitei reiškė išlaisvinimą, tačiau netrukus ją ėmė persekioti sovietų saugumas. Paklausiusi patarimo bėgti iš Vilniaus, ji atsidūrė pas giminaičius Maskvoje, kur studijavo germanistiką. 1963 m. tuometiniame Leningrade I. Veisaitė apgynė disertaciją apie vėlyvąją Heinricho Heine’s lyriką. 1953–1997 m. ji buvo Vilniaus pedagoginio instituto docentė, dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūros istoriją.
Kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, Irenai Veisaitei buvo 62-eji. 1999 m. ji tapo Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesore. Ji paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, yra uždrausto užsienio literatūros vadovėlio bendraautorė ir kelių knygų sudarytoja. Atkurtoje Lietuvos valstybėje Irena Veisaitė ėmėsi steigti G. Soroso fondo filialą (Atviros Lietuvos fondą).
Dalyvaudama tarptautinių kultūros tinklų veikloje ji iki šiol bendradarbiauja su Soroso fondu ir kitomis institucijomis, yra mielai kviečiama į tarptautines mokslines ir politines konferencijas. Be to, I. Veisaitė vadovavo Thomo Manno kultūros centrui Nidoje, iki 2011 m. buvo Thomo Manno festivalio, kuriame iki šiol aktyviai dalyvauja, kuratoriumo narė. 2011 ir 2012 m. ji buvo Goethe‘s instituto organizuojamų Tarptautinių jaunimo debatų globėja Lietuvoje. Irena Veisaitė gyvena Vilniuje.
Apdovanojimai
• 1995 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas
• 2002 m. – Metų tolerancijos žmogaus titulas, kurį suteikia Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“
• 2006 m. – Barboros Radvilaitės medalis už ypatingus nuopelnus kultūrai ir švietimui
• 2008 – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas
