Pastarąjį kartą Santuokų rūmuose deimantinė pora dar kartą tuokėsi prieš penkerius metus. Pasak rūmų darbuotojų, tokios progos sulaukia nedažna pora ir nedažna net šešiasdešimt metų sugeba išgyventi kartu.
83 metų Vytautas tikina, kad tik Onutės, kuriai dabar 79-eri, dėka jis parašė dvidešimt tris knygas.
„Kartu mokėmės apie 1950 m. Vilniuje buvusio Maskvos visasąjunginio finansų instituto filiale. Maždaug dvejus metus buvome tik pažįstami. Artimiau pradėjome bendrauti, kai Onutė su draugėmis sumanė suorganizuoti mano vardadienį. Vytautines šventėme 1952 m. sausio 5 d.
Po vakarėlio pasisiūliau Onutę palydėti namo. Tą naktį laukdami autobuso stotelėje pirmą kartą pasibučiavome. Bet autobuso nesulaukėme ir bučiuodamiesi pėsčiomis iš Žvėryno nuėjome iki Onutės nuomojamo butelio netoli Nacionalinės filharmonijos.
Aš tuomet ėjau dvidešimt trečius metus, o Onutei dar nebuvo devyniolikos”, – į prisiminimus nuklydo V.Ažušilis.
– Onute, ar jums nebuvo sunku dėl to, kad ištekėjote labai jauna už pirmojo vaikino ir dar nebuvote spėjusi išsidūkti? – pasiteiravo „Sostinė” O. Ažušilienės.
– Neslėpsiu, norėjosi ir vakarėlių, ir restoranų, ir draugų kompanijų. Vytautas man nuolatos kartodavo: „Baigsiu šį darbą ir tada nueisime į restoraną.” Kantriai laukdavau, kada baigs. O jo darbai vijo vienas kitą.
Taip aš ir susenau. (Juokiasi.) Dabar jau anūkai kviečia į restoranus, bet ten man nebeįdomu.
Man įdomiau paatostogauti šiltuosiuose kraštuose, pakeliauti. Gaila, kad Vytautas negali keliauti kartu, bet man neblogai sekasi ir vienai. Be to, jau septinti metai kiekvieną rytą lankau Rytų mankštą.
Tik neseniai patyriau traumą – trūko rankos sausgyslė, todėl esu priversta kuriam laikui mankštą pamiršti. O didžiausia dovana man, kad Vytautas kas rytą padaro pusryčius. Šią vasarą privirė labai skanių uogienių.
– Vytautai, ar deimantinių vestuvių proga pakviesite Onutę į restoraną?
– Deimantines vestuves mums organizuoja anūkas Eigirdas.
Atrodo, kad ir restoraną ta proga kažkokį užsakė. Švęsime visi – dvi dukros su vyrais, trys anūkai ir aštuoni proanūkiai.
– Kada pradėjote rašyti?
– Būdamas paauglys parašiau gal šimtą eilėraščių. Tačiau bijojau juos kam nors parodyti.
Du storus savo eilių sąsiuvinius buvau paslėpęs po šiaudiniu mūsų šeimos namo stogu, bet po daugelio metų, nuvykęs jų ieškoti, neberadau. Stogas jau buvo pakeistas, o mano eilių sąsiuviniai, matyt, išmesti kaip popierius. Išliko tik vienas eilėraštis.
Pirmąjį fantastikos romaną „Roneta” rašiau dešimt metų, o išleisti jį už savo pinigus pavyko tik 1990 metais per pačią Lietuvos blokadą.
Iš viso šis mano romanas buvo išleistas net 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Tikiuosi, kad dar suspėsiu parašyti ir antrąją jo dalį.
– Kodėl šis jūsų romanas fantastikos?
– Todėl, kad tuo metu bijojau rašyti apie Lietuvos laisvės kovas, kurios man buvo labai įdomios ir apie kurias, ypač savo gimtojo Pašaminės kaimo (Švenčionių r.) apylinkių, buvau surinkęs daug medžiagos.
Vis dėlto 2002 m. išleidau keturių tomų knygą „Auksinis sakalas”, kurioje pavaizdavau gimtojo kaimo likimą 1930–1940 metais.
– Onute, kada jūs sužinojote, kad vyras rašo romanus?
– Apie tai, kad Vytautas rašo savo pirmąjį romaną „Roneta”, aš nežinojau.
Tik vėliau jis prasitarė, kad šį romaną parašė gulėdamas ligoninėje, kai beveik tris mėnesius gydėsi skrandžio opą.
Vytautas: Man gėda buvo Onutei parodyti savo kūrybą – mat prastai mokėjau lietuvių kalbą.
Onutė: Maždaug dviejų šimtų puslapių sąsiuvinį su Vytauto romano rankraščiu visai netyčia aptikau jo rašomojo stalo stalčiuje. Po tuo sąsiuviniu radau ir du šimtus penkiasdešimt rublių.
Pamaniau, kad Vytautas nuo manęs slepia pinigus.
Įtūžau nežmoniškai – šeimoje taip trūksta pinigų! O jis, pasirodo, tuos pinigus buvo susitaupęs ir planavo sumokėti redaktoriui, kuris perskaitytų romaną ir sutvarkytų jo kalbą.
Bet kai per naktį perskaičiau visą romano rankraštį, atlyžau.
– Onute, už ką vyrui sugebėdavote atleisti ir už ką – ne?
– Jei myli, įmanoma atleisti už viską. Toks mano gyvenimo su Vytautu receptas. Jeigu nebūčiau mylėjusi, kažin ar būčiau atleidusi už tuos išbandymus, kuriuos teko patirti. Tiesa, neištikimybės, ko gero, nebūčiau atleidusi.
Tačiau didžiausia Vytauto neištikimybė man – nuslėpti knygų rankraščiai.
