Ji negirdi, ką jie sako, kuo gyvena. Moteriai daug svarbiau papasakoti apie savo kavalierius jaunystėje ir koks prastas pasirinkimas buvo tekėti už vaikų tėvo. Amandai Vingfild (aktorė Svetlana Laima Zemleckienė) labai svarbu skaičiuoti pinigus ir pasirūpinti, kad jų užtektų „šeimos gerovei“. Jeigu ji ką nors sugalvoja būtinai taip ir turi nutikti. Atrodo, jog viskas, apie ką ji mąsto – tai ji pati ir jos finansinis saugumas. Bet, gink Dieve, negalėtum jos už tai kaltinti. Ji nuoširdžiai nesupranta, ką daro.
Kadangi vyras prieš 16 metų šeimą paliko, vienintelis pinigus namo parneša sūnus Tomas (aktorius Mantas Zemleckas). Išskyrus tuos atvejus, kai mamai pavyksta įtikinti drauges užsiprenumeruoti „Namų šeimininkę“! Jis nekenčia darbo batų sandėlyje, bet neturi drąsos išplaukti su jūreiviais ieškoti taip trokštamų nuotykių. Vaikinui kliūva didžiausias motinos poreikių krūvis. Pirmiausia ji reikalauja, kad sūnus nebūtų panašus į tėvą, paskui kad rūpintųsi šeimos finansais, galiausiai, jei jau pats atsisako „kalti“ pinigus, kad parvestų keistuolei sesei kavalierių, kuris išlaikytų jas abi.
Scenoje pasirodo ir dukra (aktorė Lina Narijauskienė), šiek tiek nuo realybės atitrūkusi jautri mergina, besižavinti savo stiklinių žvėrelių kolekcija. Tiesą sakant, kito pasirinkimo jai nelabai ir yra – arba įsijausti į neišsipildžiusius motinos troškimus, arba pasislėpti šviesos spinduliais žaidžiančioje stiklo kolekcijoje. Antras variantas – kur kas žavesnis. Ir vėl tik skamba labai tragiškai. Iš tiesų motina nori gero savo vaikams ar bent taip galvoja. O mergina atrodo mąsli ir nuoširdi. Gal tik per daug nedrąsi.
Būtent tai ir vienija tris spektaklio veikėjus. Jie bijo atsisakyti savo pasaulio, virtusio pragaru, narvu. Niekas iš tiesų nesiekia labiau vienas kitą pažinti, geriau sugyventi, palengvinti buvimą kartu. Visi antklodę tempia į savo pusę – kas į pasakojimus apie praeitį ir lengvo gyvenimo troškimą, kas į nuotykius, kas į stiklinius žvėrelius. Elgiasi taip, kaip patogiausia. Jei paklaustum, kodėl kiekvienas taip daro, ko gero net nesulauktum racionalaus atsakymo.
Ir kam jis toks reikalingas? Racionalumas tik griauna iliuzijas. Geriau jau jo į svečius nesikviesti. Kvankštelėjusios šeimynėlės istorija – tragikomedija – prajuokino. Mes, žmonės, tikrai menkai tesugebame klausytis vieni kitų.