Su Romeo Castellucci, 52 metų italų teatro žvaigžde, kalbamės apie aistras, kurios krečia Vilnių. Režisierius šiuo metu yra Didžiojoje Britanijoje, Mančesteryje. Netrukus jis ruošiasi grįžti į Italiją, o paskui vyks į Lietuvą, į Vilnių, akis į akį susitikti su tais, kurie bijo jo spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“.
- Maestro, ar žinote, kad jūsų pjesės likimas šiuo metu yra Lietuvos politikų rankose?
- Taip, jau žinau. Tiesą sakant, Lietuva mane nustebino. Aš tokių dalykų būčiau laukęs Italijoje. Milane šis spektaklis iš tiesų sulaukė priešiškumo.
- Milane, Paryžiuje protestavo religinių bendruomenių atstovai, Bažnyčios hierarchai. O štai valstybės parlamente spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ turbūt svarstomas pirmą kartą?
- Manyčiau, kad taip. Tiesa, Milano protestų pasekmė buvo kelių Italijos parlamentarų užsakytas tyrimas, kuris, žinoma, baigėsi be jokių rezultatų. Mane bandė apskųsti teismui, tačiau tai buvo anonimų, kurie rėmėsi neegzistuojančiais faktais ir klaidingomis prielaidomis, darbas. Visas tas išpūstas reikalas – tai grynas melas.
- Vakar ir šiandien Lietuvos įstatymų leidėjai svarsto rezoliuciją dėl galimo jūsų spektaklio uždraudimo. Kaip jaustumėtės, jeigu įstatymų leidėjai iš tikrųjų uždraustų rodyti pjesę?
- Man tai būtų liūdna žinia. Kita vertus, aš labiau jaudinčiausi ir nerimaučiau dėl jūsų šalies, kuri sakosi, kad yra laisva. Lietuvai tai būtų labai pavojingas signalas. Šiandien galima uždrausti spektaklį, rytoj – knygą, paskui – filmą, dar po kurio laiko – kalbėjimą ir galiausiai – asmenybę. Manau, kad tai nerimą keliantis dalykas.
- Ruošdamas gastroles Vilniuje jūs turbūt žinojote, kad Lietuva – stiprių katalikiškų tradicijų kraštas?
- Mūsų spektaklis buvo rodomas tokiose šalyse, kaip Ispanija, Lenkija, Graikija, Rusija, kuriose yra tvirtos religinės konfesijos. Nieko panašaus ten neatsitiko. O štai Prancūzijoje kažkokiuose interneto tinklaraščiuose buvo paskleistas melas apie spektaklį. Tą melą skleidė žmonės, kurie niekada nebuvo matę spektaklio.
Aš norėčiau dar sykį pabrėžti šią aplinkybę: spektakliu piktinosi žmonės, kurie nebuvo matę to, kuo piktinosi. O daugelis tikinčiųjų – katalikai, stačiatikiai ir netgi dvasininkijos atstovai – kunigai, teologai, vienuoliai, vyskupai, arkivyskupai, pamatę „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, šį spektaklį tiesiog pamilo. Yra nemažai teologijos straipsnių, kuriuose aptariamos spektaklio temos.
- Galite paminėti ką nors iš aukštųjų Katalikų bažnyčios hierarchų, kurie teigiamai atsiliepė apie jūsų pjesę?
- Tarkime, Antverpeno vyskupas monsinjoras Johannas Bonny parašė ne vieną straipsnį į daugelį dienraščių apie mūsų spektaklį – tai buvo labai gilūs, nuostabūs svarstymai apie krikščioniškąją pastatymo dimensiją. Žinoma, galima pasiskaityti ir kitokių nuomonių, bet juk spektaklis – tai ne mokslinis traktatas, o meno kūrinys, kurį galima įvairiai interpretuoti.
- Viena Lietuvos politikė - parlamento narė jūsų pjesę apibūdino kaip „kultūrinę pedofiliją“. Ką jai atsakytumėte, kaip apsigintumėte?
- Tokių teiginių neverta net komentuoti. Jie patys už save kalba. Neturiu ką pasakyti…
- Vienas garsiausių Italijos teatro kritikų, neseniai miręs Franco Quadri apie jūsų spektaklį parašė gražų atsiliepimą. Beje, šis kritikas Italijai pristatė mūsų teatro įžymybę Eimuntą Nekrošių. Jūs turbūt žinote, kad Lietuva – gilių teatro tradicijų šalis?
- Žinoma. Aš žaviuosi jūsų teatro mokykla, aistra scenai, ne pirmą sykį esu kviečiamas į jūsų šalį. Turėjau progą įsitikinti jūsų teatro idėjų gilumu, būtent todėl mane stebina visa tai, kas šiuo metu vyksta. Kita vertus, man regis, kad čia ne teatro, o politikos reikalas. Mano spektakliu naudojasi politika, tai puikus pretekstas dešiniesiems.
- Beje, mūsų šalyje šiuo metu – pats rinkimų į Seimą įkarštis…
- Matai, matai… Manęs tokie dalykai nestebina.
- Kokia bus tolesnė jūsų strategija: bandysite diskutuoti, įtikinėti tuos, kurie protestuoja prieš jūsų spektaklį, ar numosite ranka?
- Manau, kad dialogui nebelieka laiko. Man tiesiog niekas nesuteikdavo galimybių. Aš ne kartą rengiau susitikimus su žiūrovais, diskusijas po spektaklių. Deja, tie žmonės, kurie labiausiai protestuoja, neateina ir nenori diskutuoti. Jie tiesiog neturi argumentų.
Reikia pripažinti, kad tie žmonės paprastai stokoja pasiruošimo kultūrinio pobūdžio diskusijai, nesugeba joje kalbėti. Skamba šūkiai, deklaracijos apie tikėjimą, tikėjimas tampa savotišku pašto atviruku, panašiu į cukrumi apibarstytą saldumyną, skanų visiems be išimties. Bet tai nėra tikrasis tikėjimas, tai nėra Biblijos dalykai.
- Jūs apsisprendėte atvykti į Vilnių?
- Žinoma. Aš nebijau tų žmonių. Man jų gaila… Man atrodo, kad tai labai silpnos, išskirtinai silpnos asmenybės. Jos vadovaujasi menku išskaičiavimu. Aš jų nebijau.
- Žodžiu, jūs nežadate atsiprašyti lietuvių?
- Ne. Kodėl turėčiau atsiprašinėti?
- O jūs pats nežadate reikalauti atsiprašymų?
- Ne mane, o Lietuvos žmones įžeidė jų pačių parlamentas. Aš čia šiuo atveju esu viso labo dingstis. Visas šis reikalas yra grynai Lietuvos vidaus problema, patikėkite. Aš čia visiškai niekuo dėtas! Nežadu nieko atsiprašinėti ir iš nieko nelaukiu atsiprašymų.
- O jeigu Seimas vis dėlto uždraustų rodyti spektaklį – vis vien atvyktumėte į Vilnių?
- Ne. Jeigu kūrinys nebus rodomas, ką turėčiau Lietuvoje veikti? Jeigu ir atvyksiu, tai tik dirbti.
