Taip kalbėdamas menininkas tarsi atliepė teatro kritikės Ramunės Balevičiūtės parašytos knygos pavadinimą – „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“.
Monografija savaitgalį pristatyta Mažojo teatro kavinėje, kurioje, kaip juokavo renginį vedusi teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, „po spektaklių premjerų išgerta ne viena taurė vyno“.
Gerbė ir bijojo
Knyga apie R. Tumino teatrą pirmiausia yra apie jame vaidinančius aktorius, kurie tylaus džiazo fone keldami taurę pirmiausiai ir dėkojo už leidinį ir darbą su režisieriumi.
„Belaukiant Godo“ berniuką suvaidinęs R. Tumino buvęs studentas Leonardas Pobedonoscevas prisiminė pirmąjį rimtą vaidmenį Mažajam teatre.
„Režisierių ir gerbėm, ir bijojom. Kartais verkdavom, kartais raudavomės plaukus, bet R. Tuminas savo pasiekė – visą mūsų kursą lydi sėkmė ir, manau, „sarmatos“ nepadarysime niekada“, – knygoje pasidalintas mintis pakartojo jaunasis aktorius.
L. Pobedonoscevas sakė, kad režisierių vertina dėl to, kad šis išmokė atskleisti mažus personažus, tokius kaip jauną, vaikišką berniuką Silvio komedijoje „Triufaldino“: „Maži herojai suteikė man daug laisvės ir erdvės, kurią jaučiu iki šiol“.
Režisieriui dėkojo ir Mažojo teatro aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Jis tiesiog padovanojo teatrą“.
Teatras, tikresnis už gyvenimą
Aktorius Arūnas Sakalauskas susitikime kalbėjo apie aktoriaus ir režisieriaus santykį.
„Režisieriaus menas yra sukurti kitą žmogų. Kažkada juos ir laidojo už kapinių sienos – manyta, kad teatre vaidinantys sielos neturi.
Stodamas prieš Aukščiausiąjį, kaip aktorius aš turėsiu pasiteisinimą – galėsiu sakyti, kad dariau tai, ką liepė režisierius. Tik kaip jis pasiteisins, tam tikra prasme drįsęs varžytis su pačiu Dievu?“ – klausė A. Sakalauskas.
Aktorius pasakojo ir apie teatro ir gyvenimo susipynimą. „Studijuodamas galvojau, kad turėsiu darbą ir savo asmeninį gyvenimą, kurie nesusikirs. Kad teatre vaidinantiems žmonėms tai neįmanoma, supratau visai neseniai – teatras susipainioja su gyvenimu, o kartais būna už pastarąjį ir tikresnis“, – atviravo A. Sakalauskas.
Anot aktoriaus, scenoje pykstamasi kaip šeimoje, teatre ir įsimylima, ir skiriamasi.
Prašo nelaidoti Mažojo teatro
Į Lietuvą vis rečiau sugrįžtantis Valstybiniamm akademiniam Evg. Vachtangovo teatrui Maskvoje vadovaujantis režisierius susitikime neslėpė emocijų išdidžiai, su menininkais nesikalbančiai šalies vyriausybei.
„Ir pykstu, ir nirštu, ir kartais noriu padaryti ką nors blogo, bet esu per silpnas – man svarbiau mylėti ir tikėti“, – kalbėjo R. Tuminas.
Režisierius antrino knygos autorei Ramunei Balevičiūtei ir pranašavo Mažojo teatro atgimimą. „Neskubėkime teatro laidoti, jo laukia naujas etapas“, – sakė R. Tuminas.
Tačiau tuo pačiu menininkas ragino ir nesusireikšminti: „Kaip piniginėje saugomą nutrintą mylimos moters laiškelį, taip elkimės ir su teatru. Išsaugokime dulkę - to užtenka“.
