Dvyliktojo albumo, kurį šiuo metu rengiu, leidyba – sudėtingiausia per mano karjerą. Bet tikiuosi, kad mano fizinis kūnas atlaikys.“
64 metų P. Normanto albumas „Keturios Budos pėdos“ (leidžia „Petro ofsetas“) dienos šviesą turėtų išvysti lapkričio pradžioje. Beveik pusę nuotraukų, kurios bus sudėtos į knygą, galėsime pamatyti šįvakar 17 val. sostinėje įsikūrusioje Dailininkų sąjungos galerijoje atidaromoje parodoje, kuri veiks iki lapkričio 8 dienos.
– Pauliau, kodėl albumų leidybą vadinate sunkiu darbu, o sudėtingiausiai finišo link juda naujasis albumas „Keturios Budos pėdos“?
– Todėl, kad rengdamas ir leisdamas albumą žymiai daugiau laiko skiriu ne kūrybai, o vadybai. Prašinėti ir rankioti po 500 litų – daugiau nei žiauru. Juolab kai pajunti, kad Lietuvoje nelabai kam to ir reikia. Štai „Keturių Budos pėdų“ leidėjo ieškojau daugiau nei metus. Apėjau dešimt leidyklų, bet visos atsisakė. Galiausiai sutiko leidykla „Petro ofsetas“, prieš keletą metų išleidusi ir ankstesnę mano knygą „Auksinis Budos vėjas“.
– Kitas seniai būtų nuleidęs rankas...
– Negalėjau mesti šio projekto. Esu įsipareigojęs ne tik savo profesijai, bet ir Dalai Lamai. Pernai lapkričio mėnesį jis parašė pratarmę būsimai knygai. Tame tekstelyje yra ir toks sakinys: „P. Normantas savo fotografijų knygai, pavadintai „Keturios Budos pėdos“, įkvėpimo sėmėsi iš keturių pagrindinių su Budos gyvenimu ir mokymu susijusių piligrimystės vietovių: Lumbinio, Bodhajos, Sarnatho ir Kušinagaro.
Nuostabios fotografijos skaitytojui suteiks daug džiaugsmo, nepaisant to, ar jį domins šios piligrimystės vietos, ar vien įspūdingi vaizdai.“
Juk po tokių gražių žodžių visą likusį gyvenimą rausčiau iš gėdos, jeigu tas albumas nepasirodytų. Esu surinkęs jau tris ketvirtadalius reikiamo biudžeto, todėl esu tikras, kad jau lapkričio 12 dieną Vilniaus rotušėje albumas bus pristatytas. O aš Dalai Lamai galėsiu nusiųsti egzempliorių su jo tekstu.
– Kada ir kur prasidėjo jūsų kelionė į šį albumą?
– Ketverius metus trukusi piligriminė kelionė prasidėjo 2007 metais Žemaitijoje.
– Žemaitijoje?
– Taip. Būtent šiame kalvotame Lietuvos krašte, mano galva, prasideda Himalajai. Jei kas nors nustatytų, kodėl žemaičiai prie kapo duobės gieda Kalnus, jam reikėtų duoti Nacionalinę premiją (žemaičiai tradiciškai pagerbia mirusiuosius giedodami Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmes. – Red.).
– Taigi iš Žemaitijos nuskridote į Himalajus įamžinti keturias pagrindines Budos Šakjamunio „pėdas“ – keturis šventuosius miestus, svarbiausius iš aštuonių budistų piligriminių vietų?
– Taip. Keturias žiemas praleidau Indijoje ir Nepale. 2007-2008 metais fotografavau Nepale, Lumbinyje, mano paskutiniųjų 22 metų darbų ir fotoekspedicijų Vadovo ir Mokytojo Budos Gautamos Šakjamunio gimimo vietoje.
2009 metais dirbau Bodhagoje, kur jis nušvito – pasiekė paraniravaną po Mahabodhi medžiu. Perėjęs per šventąjį Varanasio miestą prie Gango upės po keleto valandų Sarnatho mieste jau klausiausi Budos Šakjamunio pamokslo, nuskambėjusio 7 stirnaitėms, o vėliau ir mokiniams daugiau nei prieš 2500 metų. Tiems, kas mažiau domisi budizmu, galėčiau pasakyti, kad budos žemėje reinkarnuojasi kas 5 tūkst. metų. Kitas – Maitrėja – mus aplankys po 2400 metų.
2010 metų vasario mėnesį nuvykau į paskutinę Budos „pėdą“ - šventąjį Kušinagaro miestą. Čia Buda Gautama Šakjamunis išsilaisvino iš kūno. Būtent šioje vietovėje pamačiau ir užfiksavau ir patį įspūdingiausią šios ketverių metų fotoekspedicijos vaizdą – kone 10 metrų ilgio gulinčio Budos skulptūrą.
Pirmą kartą savo Mokytoją ir Ekspedicijų viršininką pamačiau pavargusį, o ne didingą, kaip anksčiau. Ši skulptūra labai paveikė mane – atsipeikėjęs po porą dienų trukusių apmąstymų per kokias aštuonias dienas pasiekiau finišą. Tada pajutau, kad manoji fotopiligrimystė po keturias Budos „pėdas“ baigta.
– Pauliau, kuo jums svarbios kelionės į Himalajus – ar keliaujate asmeninių ieškojimų vedinas, ar labiau dėl tam tikros misijos, susijusios, tarkim, su siekiu lietuvius supažindinti su budizmo tradicijomis?
– Anksčiau veikdavo vieni veiksniai, dabar – jau kiti. Nors tai, ką paminėjote, manyje dera.
Daug vakariečių į Himalajus bėga nuo savęs ir ieško ten gelbėjimosi rato. Bet paprastai tai – silpni žmonės, kurie ten sulaukia dar stipresnio smūgio į kaktą arba į paširdžius. Vieni degraduoja, kiti grįžta namo nusimetę vienuolio drabužėlius.
Kai 1989 metais aš pirmąsyk pajudėjau į Tibetą, irgi buvau nusprendęs tapti vienuoliu, padėti restauruoti kinų subombarduotus vienuolynus, bet atsitiko taip, kad, ačiū Dievui, netapau budistu. Vis dėlto aš esu profesionalus fotografas, ir tuo viskas pasakyta. Tos devynios mano knygos apie Rytus edukaciniu požiūriu yra pakankamai svarios.
– Į Rytus kuprinę susikraunate kasmet. Kai kas gali pamanyti, kad esate milijonierius, nors, švelniai tariant, į tokį nesate panašus. Už kokius pinigus taip dažnai keliaujate į Himalajus?
– Esu labai turtingas – turiu apie pusę milijono vaikų visuose Rytų kraštuose. Tiek portretų esu padaręs. Todėl galiu save vadinti pusmilijonieriumi.
Kalbant rimčiau, pastarąsias keturias ekspedicijas į Himalaujus rengiau už skolintus pinigus. Lietuva šia prasme nepersistengė. Net menininko stipendijos iš Kultūros ministerijos negavau. Taigi keliauju į skolą – turiu porą dešimčių tūkstančių dolerių skolos. Vengrijoje esu nemažai pasiskolinęs iš kelių įmonių savininkų, kuriuos gerai pažįstu.
Kodėl taip rizikuoju ir lendu į skolas? Nes daugiau nieko nemoku daryti. O valkatavimo srityje jaučiuosi ganėtinai stiprus. Galėčiau net vadintis valkatavimo profesoriumi. Esu apkeliavęs ir įamžinęs 15 budistinių valstybių. To valkatavimo po Rytus pasekmė – maždaug 110 tūkst. fotografijų, kurių Lietuvai nereikia.
Nei ji nori prie albumų leidybos prisidėti, nei mano fotoarchyvu rūpintis, nei budistinio meno muziejaus steigti. Tad aš vien savo pastangomis kryptingai siekiu tikslo. Tokios parodos ir tokie albumai, mano galva, įtikina vis didesnę dalį tautiečių, kad mano pastangos nėra chaotiškos ir neprasmingos.
– O kokiomis sąlygomis Himalajuose tenka dirbti?
– Sąlygos, galima sakyti, yra ganėtinai šuniškos. Tikrai nesivolioju prabangių viešbučių lovose. Kadangi esu profesionalus valkata, ieškau būdų, kaip ten kuo pigiau pragyventi. Nakvoju nebrangiuose svečių namuose. Kartais padeda vietiniai gyventojai, kartais seni bičiuliai. Būna ir taip, kad kokią savo nuotrauką parduodu ir už gautus pinigus galiu kelias dienas visai neprastai verstis. Bet skolos dėl to nemažėja.
– Sakykite, ar meditacijoje paskendę budistai būna patenkinti, kad šlaistotės aplinkui ir bandote juos nufotografuoti?
– Dažniausiai jie būna nepatenkinti. Bet padeda įvairios gudrybės. Kartais naudojuosi priartinimo funkcija. Neretai žmones reikia ir paruošti fotografuotis – surengti vadinamąjį apšildomąjį koncertą, pabendrauti, prisijaukinti. Kai atmosfera pasidaro laisvesnė, staigiai kalu kelis kadrus – paprastai vienas būna tinkamas jei ne aukso fondui, tai albumui ar parodai. Žodžiu, kiekvienai situacijai būtina vis kitokia strategija.
Be to, man padeda tiek penki amuletai, kuriuos nešiojuosi ant kaklo, tiek ir Buda Gautama Šakjamunis, mano draugas ir viršininkas, kuriam dirbu jau per 20 metų. Geriausius kadrus padarau, kai jis mane pašaukia.
– Kaip pašaukia?
– Tarkim, guliu kokiame nors Nepalo kaimelyje ir staiga kažkokiais energetiniais kanalais pajuntu Budos šauksmą. Žaibiškai šoku iš lovos, susirenku kameras ir einu lyg jo vedinas. Būtent ten, kur Buda mane nuveda, visada įvyksta kas nors įdomaus – tarkim, lamos susirenka melstis. Imu ir fotografuoju, tiksliau kažkas fotografuoja per mane. Šiuo atveju mano nuopelnas būna nulinis, nes būnu kitų jėgų instrumentas. Tik tokiu būdu ilgai nepadirbsi – kelios valandos ir nėra jėgų.
Aš lygiai taip pat ir haiku rašau. Nuvykstu Nepale į kokį nors kaimą netoli Katmandu, tampu kokio japonų haiku klasiko mediumu ir per naktį parašau kokius 40 haiku. Tiksliau, tas japonų haiku meistras įsėda į mano mentalinį kūną ir savo neparašytus haiku perpasakoja man.
Vaizdžiai tariant, tada rašau kone dviem rankom ir abiem rankom skirtingus tekstus. Tik tai atima tiek jėgų, kad ryte savo jėgomis nesugebu nueiti iki autobuso, reikia prašyti viešbučio darbuotojų pagalbos.
