Per 25-erius gyvavimo metus “Vilnius Jazz” lietuvių publikai pirmasis pristatė visą būrį Europos ir Amerikos improvizacinės muzikos bei šiuolaikinio džiazo korifėjų, visą japonų džiazo elitą.
“Nebuvo nė vieno festivalio, įmanomo surengti. Ir šiemetis – neįmanomas. Bet visi kažkaip pasidaro”, - juokavo “Vilnius Jazz” įkūrėjas ir prodiuseris Antanas Gustys.
- Kodėl ėmėtės tokios neįmanomos veiklos? – paklausiau A.Gusčio.
- Konkretaus tikslo neturėjau. Tiesiog jaučiau Lietuvoje tvyrantį laisvos, įkvepiančios muzikos alkį. Tada, 1987-aisiais turėjome tik vieną džiazo festivalį Birštone.
Baigdamas studijas ir pirmaisiais savo darbo metais 9-ojo dešimtmečio pradžioje aš aplankiau beveik visus Rytų Europos džiazo festivalius. Jų dvasia buvo kerinti. Ten staiga atsirasdavo šalia tavęs sudievintos, nežemiškos būtybės ir panardindavo savo muzika į transą.
Festivaliuose ne kartą kalbėjausi su Sun Ra (“kosmine” filosofija išgarsėjęs JAV džiazo kompozitorius, poetas, klavišininkas, mistinio “Sun Ra Arkestra” vadovas – A.A.). Kai jo paklausiau, ar žino, kur yra Lietuva, jis atsakė: “Kai keliauju iš Veneros į Marsą, visada sustoju Lietuvoje”.
Ką jis išdarinėdavo su savo orkestru scenoje, buvo protu nesuvokiama! Paskutiniais gyvenimo metais jis net negrojo – tik išeidavo į sceną, ir orkestras sukdavosi aplink jį. Tai buvo net ne muzika – kažkoks šamanizmas, parapsichologinė būsena.
Tokie dalykai taip paveikdavo, kad taisyklinga, tradicinė muzika atrodė visiškai neįdomi.
- Norėjosi įlieti tos beprotybės į mūsų tikrovę?
- Ne beprotybės – kūrybingumo. Mane žavėjo tai, kas vyko Europos festivaliuose – ypač Rytų Vokietijos scenose. Tenykštis naujasis džiazas buvo nepaprastai stiprus – neatsitiktinai pirmuose “Vilnius Jazz” festivaliuose buvo daug vokiečių.
Būtent Leipcigo džiazo festivalyje pirmą kartą pamačiau japonus. Jie ryškiai išsiskyrė iš kitų grupių. Tai buvo dar vienos durys į kitą pasaulį - mes nieko panašaus nebuvome matę ir girdėję. “Vilnius Jazz” natūraliai atsirado japonų džiazo.
O savųjų grandų kūryba buvo dar kitaip unikali. 1986-aisiais buvau Viačeslavo Ganelino trio koncerte Bratislavos festivalyje – salė lūžo nuo žmonių. Paaiškėjo, kad visi ten žino ir V.Ganelino trio, ir Vladimiro Čekasino kvartetą, ir Petrą Vyšniauską. Jie buvo neįspraudžiami į jokius rėmus, išsiskirdavo Rytų Europos džiazo forumuose ypatinga energetika, spontaniška kūrybos dvasia. Užsieniečiams atrodė, kad Vilniuje džiazo gyvenimas virte verda, o iš tikrųjų, be pavienių džiazo koncertų Filharmonijoje ir buvusiuose Menininkų rūmuose (dabar – Prezidentūra), čia nieko nevyko. Tiesa, dar veikė melomanų klubelis: Mokslų akademijos bibliotekoje keisdavomės vinilo plokštelėmis ir įrašais.
Kai 1987-aisiais V.Ganelinas emigravo į Izraelį, atsivėrė dar didesnė tuštuma. Matyt, tai ir tapo paskutiniuoju postūmiu pabandyti surengti džiazo festivalį Mokslų akademijos mažojoje salėje – nuo jo prasidėjo „Vilnius Jazz“ istorija. Net nepavadinčiau pirmojo 1987-ųjų festivalio gerai apmąstytu įvykiu – jis buvo lyg emocinis proveržis.
Tada ore tvyrojo nuojauta, kad laikas startui pribrendęs -- jautėsi neformalaus muzikos gyvenimo pagyvėjimas: vyko pirmieji „Anties“ koncertai, susikūrė Jaunimo muzikos klubas.
- Ar galvojote apie tai, kad modernųjį džiazą supras labai ribota auditorija?
- Visiškai ne. Šiai muzikai nereikia jokio ypatingo išsilavinimo ar išprusimo – ją reikia pajusti. Tai visiems -- ne išrinktųjų būreliui – skirta kūryba. Tereikia į ją nerti atsipalaidavus ir išjungus protą.
„Vilnius Jazz“ publika yra puiki. Šis festivalis neturi nieko bendro su snobizmu, kai į renginį einama savęs parodyti ar į kitus pažiūrėti. Čia nebūtų kam žiūrėti – ateinama ne to.
Per 25-erius „Vilnius Jazz“ metus dažnai girdėdavau, kad mums per anksti rengti šiuolaikinio džiazo festivalį. Ne, ne per anksti – jei būtume laukę, gal ir dabar jo neturėtume. Ir mūsų šalis tokiam festivaliui nėra per maža, kaip kartais manoma. Gal tik – per skurdi. Tiksliau – moraliai nepakankamai švari. Daug žmonių, kurie norėtų ateiti į „Vilnius Jazz“, yra paversti skurdžiais -- jie sau negali to leisti.
Tarkime, į tokios pat krypties festivalį Suomijoje – „Tampere Jazz Happening“ – visi bilietai iššluojami prieš mėnesį. Šis festivalis kur kas didesnis ir dešimtis kartų turtingesnis už „Vilnius Jazz“, nors rengiamas mažame miestuke, kuriam iki Vilniaus – toli. Šiemet „Tampere Jazz Happening“ suteiktas Suomijos Metų festivalio titulas – taip įvertintas jo įdirbis ir reikšmė. „Vilnius Jazz“ per visą istoriją lydi tylus ignoravimas.
- Tiek metų rengiate festivalį, nejausdamas gerų poslinkių?
- Jei nerengčiau, gal nerengtų ir niekas kitas. Reikia rengti - apie nieką daugiau negalvoti ir nieko neskaičiuoti. Jei nori perplaukti Atlantą – plauk, ir kažkaip perplauksi. Be to, aš neabejoju, kad gyvenimas Lietuvoje gerės ir prie to prisidės užsienyje mokslus baigęs jaunimas.
O man geriausias atlygis už darbą yra koncertai ir ištikimi festivalio aistruoliai. Visus koncertus išklausau užkulisiuose -- kitaip negaliu, nes tuo pat metu reikia atlikti aibę kitų darbų. Užtat iš scenos pakraščio matau, kaip prakaituoja grojančiųjų kūnai – iš jų tarsi siela išeina.
- Kokie projektai, įvykiai įsirėžė visam gyvenimui?
- Jų daugybė. Nerealus buvo Courtney Pine‘o koncertas 1989-aisiais, Roscoe Mitchello kvarteto, Leroy Jenkinso, Cuong Vu ir aibė kitų pasirodymų.
Vienas fantastiškiausių festivalių vyko 1998-aisiais, kai sulaukėme Fredo Fritho ir Ivos Bittovos. Po šio festivalio iš nuovargio nejaučiau kūno. Netrukus paaiškėjo, kad dėl pervargimo ir stresų man trūko plautis.
„Vilnius Jazz“ teko patirti įvairiausių išbandymų. Per ekonominę blokadą nebuvo ne tik benzino – per draugus Sankt Peterburge ir Maskvoje suveikdavau užsienio muzikantams fiktyvius iškvietimus koncertuoti Rusijoje, nes lietuviškų vizų nebuvo. Užuot vykę į Rusiją, festivalio svečiai išlipdavo iš traukinio Vilniuje ir pagrodavo „Vilnius Jazz“.
Niekad nepamiršiu, kaip viena japonų pianistė po nakvynės universiteto profilaktoriume – pinigų viešbučiams neturėjome – prisipažino pusę nakties ieškojusi, kur atsukti šildymą. Ji taip ir nesužinojo, kad atsukti nebuvo ką.
Į atmintį įsirėžė ir švytinčių akių senukas L.Jenkinsas su smuikeliu. Išlaipintas iš mikroautobuso prie Mokytojų tobulinimosi instituto bendrabučio Žvėryne šaltą, drėgną dieną, jis apsidairė aplinkui, pažvelgė į krintančius lapus ir pasakė: „Koks nuostabus ruduo!“.
O Charlesas Gayle‘as sugebėjo pavėluoti į festivalį visą parą, nes panoro išgerti kavos oro uoste ir nespėjo į lėktuvą. Dėl jo teko rengti papildomą nemokamą koncertą, vėl nuomotis salę ir garso aparatūrą. Bet emociškai laimėjome visi. „Džemas“, ekspromtu surengtas vietoje Ch.Gayle‘o trio koncerto, kai grupės lyderis neatvyko, įsimins kaip vienas įspūdingiausių „Vilnius Jazz“ istorijos momentų.
Apžvelgdamas tuos praėjusius 25-erius metus, negaliu nepaminėti buvusių Profsąjungų rūmų, kuriuose įvyko daugybė festivalių. Tai liko šventa vieta. Kas buvo ten, nebepasikartos. Kartais net naktimis sapnuoju, kad festivalis vyksta ant Tauro kalno. Keisčiausia būdavo per pertrauką nusileisti nuo rūmų laiptų ir išvysti po kojomis plytintį vakarinį Vilnių. Nepakartojamas vaizdas ir jausmas. Gal dar sugrįš?
