Skaudžios tiesos – vaikų lūpomis

„Pokalbiai rimtomis temomis“ – dokumentinis filmas, kuriame nuo rytojaus šalies kino ekranuose prašneks režisierės Giedrės Beinoriūtės kalbinti vaikai.

Režisierė G. Beinoriūtė ne kartą įsitikino, kad dokumentinis kinas žiūrovams įdomus.<br>R. Danisevičius
Režisierė G. Beinoriūtė ne kartą įsitikino, kad dokumentinis kinas žiūrovams įdomus.<br>R. Danisevičius
Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Oginskaitė („Lietuvos rytas“)

Oct 11, 2012, 9:41 AM, atnaujinta Mar 16, 2018, 4:54 AM

„Suprasti, ką kalba vaikai“ – to žiūrovams linki Emilis, vienas iš dvylikos filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ herojų. „Nes ne visada suaugę supranta, ką sako vaikai. Kartais taip būna“. Vaikai kalba apie laimės jausmą ir apie meilę. Apie kūrybą.

Kai kurios filmo temos galėjo būti itin skaudžios. Apie tėvų skyrybas, gyvenimą be tėvo, apie vienatvę, apie negalią. Nusikaltusieji ir izoliuotieji pasakojo apie tėvų nerūpestingumą ar visišką abejingumą būtiniausiems savo vaiko poreikiams.

- Ar nepatyrėte jausmo, kad tam tikrais klausimais kankinate savo filmuotus vaikus? – pasiteiravau 36 metų režisierės G. Beinoriūtės prieš premjerą.

- To ir pati savęs klausiau. Tas nerimas „kabėjo“ virš mūsų visą laiką. Bet ir prieš klausinėdama vaiko, ir po jo atsakymo, pasitikslindavau: ar nieko, kad paklausiau? Ar galime apie tai?

Manau, kad vaikams svarbi galimybė kalbėti apie savo skausmingą patirtį. Dar dirbdama „Vaikų linijoje“ supratau: jeigu kalbi apie tai, dėl ko tu blogai jautiesi, nuo to blogiau nepasidaro.

Beveik negalima pakenkti žmogui, paklausus „ar tu nori nusižudyti“? Niekada nepastūmėsi, o kaip tik galbūt sustabdysi. Tą aš žinojau. Dėl to esu drąsi, kai klausinėju.

Pokalbiai reikalingi ne tik su vaikais ir ne tik filmui. Tai mūsų kasdienio gyvenimo būtinybė. Kalbėtis ir išklausyti, leisti kitam pasisakyti, arba klausti žmogaus, nes nepaklaustas jis gal niekam ir neišsipasakos.

Ir pati aš, būna, niekam nepasakoju, kol manęs nepaklausia. Atrodo, laukiu, kol kas prieis, pakalbins, sėdžiu liūdna, o niekas dėmesio nekreipia. Baisu.

Saulė, išsiskyrusių tėvų vaikas, kalba apie laimės jausmą, o filmą baigiame jos sapnu apie tėvą. Nesaldus finalas. Sakau: atsiprašau, Saule, kad filmas liūdnas. Visai neliūdnas, sako ji, - įdomus.

- Jūsų filmą įkvėpė Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos“, kur rašytoja kalbasi su „ypatingo likimo vaikais“. Knyga taip ir liko įkvėpimu, ar buvo kaip žemėlapis filmuojant?

- Gal labiau kaip žemėlapis. Iš pradžių galvojau daryti vaidybinį filmą, kuriame naudočiau ištraukas iš tos knygos. Rašiau scenarijų, piešiau kadrus.

Bet pamačiau Edmundo Zubavičiaus filmą „Vaikystės juodraščiai“, kur nufilmuota Vanda Juknaitė stovykloje su nelengvo likimo vaikais. Ten kalba toks berniukas... Mane iškirto. Viskas, nebegalėjau to kalbančio vaiko pamiršti.

Daug kartų skaičiau „Tariamas iš tamsos“, bandžiau suprasti, kas ten taip veikia. Klausimai lyg ir paprasti, bet kodėl viskas pakyla į kitą lygį?

Pradėjusi filmuoti, bandžiau būti vos ne Juknaitė, o aš negaliu ja būti. Nei turiu jos patirties, nei iškalbos, nei tų įžvalgų neturiu. Kitaip tą pasaulį matau. Mano pirmi pokalbiai su vaikais buvo košmaras. Kažką vaidinau, ir vaikas, man atsakinėjantis, kažką vaidino.

Supratau, kad nereikia ypatingai suformuluoti klausimo ir stengtis, kad jis taisyklingai arba labai įžvalgiai skambėtų. Supratau, kad mano visi pasimetimai, perklausimai reikalingi filmui.

- Ar įtraukėte rašytoją į darbą su filmu, ar užteko knygos?

- Kalbėdavausi su ja, rodydavau bandymus. Vandos pastabos buvo drąsios ir vertingos. Pirmas komentaras buvo toks: nepyk, Giedre, bet to, ką rodai, nematau kaip tavo filmo. Rašytojai atrodė, kad ji žiūri savo knygos ekranizaciją.

Su laiku pajutome, kokios skirtingos mūsų medijos. Knyga veikia žodžiu, o filmas su vaizdu, intonacijom arba nutylėjimais – visai kitaip. Vanda kartais net su pavydu sakė: užrašyti ant popieriaus tokios pauzės net ir negalėtum. Čia apie tą vaiką, kur minutę ekrane tyli ir galvoja.

- „Pokalbius rimtomis temomis“ kūrėte keletą metų. Kaip vyko vaikų atranka?

- Bandymų būdu. Tiek būrelių aplankiau – nuo keramikos iki šokių ir kovos menų. Ir žvejojau kartu, ir žaidžiau krepšinį, ir Dienos centre, ir vaikų daržely buvau.

Visiems pasakojau, kokį filmą noriu daryti. Kviečiau dalyvauti, filmavau. Vieni vaikai tiesiog užburia. Kiti nepaprastai įdomūs, bet tavo filmas jiems neįdomus. Tada padėkoji ir ieškai toliau.

Lankiau globos namus, buvau kartu su tais vaikais stovykloje, žaidžiau, filmavau jiems Kalėdas.

Sunkiausia buvo Socializacijos centre. Parodžiau savo filmą „Balkonas“. Papasakojau, kaip dirbu ir pažadėjau, kad dar atvažiuosiu, nes ruošiuosi kitam filmui ir gal kas iš jų norės dalyvauti.

Vieną vaiką jau pažinojau, nes jį buvau sutikusi globos namuose, po to jis pakliuvo ten.

Antrą kartą Socializacijos centre susitikau su tais, kurie norėjo dalyvauti filme, ir jiems pasakojau, apie ką kalbėsimės. Trečias vizitas – pats filmavimas.

Socializacijos centre nedarėme jokios atrankos. Kitokia ten situacija. Ir tai, ką jie papasakoja – tiesiog nokautas.

- Yra filme ir vaikų su negalia, kaip ir V. Juknaitės knygoje. Nuostabi jūsų filmo neregė mergaitė, rašanti eilėraščius. Susiformavusi menininkė. Tvirta, išmintinga. Užtikrinta.

- Silvija tikrai neeilinė. Ji lanko ir kompozicijos pamokas pas Vidmantą Bartulį. Neseniai ji dalyvavo visos Lietuvos moksleivių kompozitorių konkurse. Kokį puikų vokalinį kūrinį pristatė! „Spąstai“ vadinasi, o tai – apie meilę. Rimtas, neinfantilus kūrinys.

- Giedre, kodėl vaikai jūsų filme stovi, o ne patogiai sėdi?

- Vienas sėdi. Jonas. Jis toks judrus, kad kitaip jo neįmanoma pagauti į kadrą.

Net nepagalvojau apie stovėjimą. Gal mums reikėjo, kad nebūtų patogu? Gal tas stovėjimas – iš teatrinės mokyklos? Vytautas Čibiras mus mokė: neįdomu žiūrėti į aktorių, sėdintį scenoje, įdomiau, jeigu jis stovi. Gal tada žmogus laisviau juda?

- Kaip jums pavyko pasiekti, kad jūsų „Pokalbiai rimtomis temomis“ bus rodomi „Forum Cinemas“ tinkle, didžiuosiuose Lietuvos miestų kino teatruose?

- Keista, bet nieko nereikėjo įrodinėti. Gal platintojams patiko filmas?

Turiu tikslą su kiekvienu dokumentiniu filmu siekti, kad dokumentika būtų kino teatrų ekranuose. Niekas man neįrodys, kad žmonėms tai neįdomu. Ir Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pirmais metais trūko žiūrovų, o dabar lūžta salė.

Netrukus bus atvežtas suomių dokumentinis filmas „Pankų sindromas“ – labai rekomenduoju. Tas filmas Suomijoje startavo tą pačią dieną 50-yje kino teatrų per visą šalį, ir labai sėkmingai. Šitas ir panašūs pavyzdžiai mane įkvepia kautis už dokumentikos rodymą Lietuvoje.

Gerai, mes per visą Lietuvą neturime 50 kino teatrų. Bet žmonės žiūri dokumentinius filmus, tik reikia rodyti ir pranešti apie tai.

Nuo “Vaikų linijos” iki “Balkono”

* Giedrė Beinoriūtė – dokumentininko Henriko Šablevičiaus ir teatro režisieriaus Vytauto Čibiro mokinė. Nuo 1997 m. sukūrė 9 filmus, tarp jų – dokumentiniai “Troleibusų miestas”, “Vulkanovka. Po didžiojo kino”, “Gyveno senelis ir bobutė”, vaidybinis trumpametražis “Balkonas”, 2009 m. pelnęs “Metų lietuviško filmo” apdovanojimą.

* “Balkonas” ir kiti režisierės filmai apdovanoti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose kino festivaliuose Azarbaidžane, Portugalijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Egipte.

* 2001-2007 m. G. Beinoriūtė dirbo „Vaikų linijos“ savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore.

* 2006 m. kartu su kolegomis Antanu Gluskinu ir Jurga Gluskiniene įsteigė studiją “Monoklis“, čia ne tik kuria filmus, bet ir prodiusuoja juos.

* Nuo 2007 m. režisierė dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o “Skalvijos” kino akademijoje moko moksleivius dokumentikos ir vadina šią veiklą gyvenimo džiaugsmu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.