Spektaklio apie Maironį aktoriai – aklieji ir silpnaregiai

Greitesnis aplenks, stipresnis nurungs, o geriau regintis taikliau pataikys. Tokios taisyklės galioja daugelyje gyvenimo sričių. Išskyrus „Naująjį teatrą“, kuriame vaidina neįgalieji.

21-erių Irma Jokštytė svajojo tapti aktore, mėgino stoti į šią specialybę, tačiau nesėkmingai. Troškimą vaidinti mergina išpildė neįgaliųjų „Naujajame teatre“.<br>D. Umbrasas
21-erių Irma Jokštytė svajojo tapti aktore, mėgino stoti į šią specialybę, tačiau nesėkmingai. Troškimą vaidinti mergina išpildė neįgaliųjų „Naujajame teatre“.<br>D. Umbrasas
Daugiau nuotraukų (1)

Sigita Purytė

Oct 19, 2012, 11:09 PM, atnaujinta Mar 15, 2018, 11:51 PM

Vieni jo aktoriai nemato, kiti sunkiau juda, tačiau nei vienas nelaiko savęs prastesniu už sveikuosius. „Žiūrėkit, ir jūs su akiniais, ir aš su akiniais, ir mes abu neįgalūs. Bet esame įgalūs, nes kuriame“, - paaiškino teatro meno vadovas ir aktorius 55 metų Laimutis Vidžiūnas.

Jis prieš 12 metų iš dalies neteko regėjimo, mato 20-30 procentų, bet dėl to nenusimena. Vyras neįgaliųjų teatre jau trečius metus.

Penktadienį vakare Karininkų ramovėje Vilniuje teatras pristatė premjerą – spektaklį pagal Maironio kūrybą „Petys gi į petį“. Jame L. Vidžiūnas atliko pagrindinį – Maironio minties vaidmenį.

„Mano užduotis – kad žiūrovas suprastų, kas buvo Maironis, ko jis siekė, ką norėjo savo kūryba pasakyti, kaip matė savo meto tamsiąją ir šviesiąją pusę“, - paaiškino aktorius.

Suprastėjus regai vyras kelis metus buvo „gilioje duobėje“. Ir tik menas – muzika, keramika, skulptūra – grąžino jam tikėjimą savimi, padėjo vėl džiaugtis gyvenimu. Galiausiai atsidūręs neįgaliųjų teatre, L. Vidžiūnas įkvėpė pilnais plaučiais.

Angelas stiklinėmis akimis

Aukšta garbanota liekna mergina, apsirengusi žalsva ilga suknele, ištiesusi abi rankas į priekį atsargiai tipena prie scenos. Ji visai nemato. Vaikystėje dėl ligos teko pašalinti jos akis. Aktorė lėtai deda čežutėmis apautas kojas, priėjusi laiptelį, nužengia nuo jo ir tarsi gulbė nuplaukia tolyn. Tai – Irma Jokštytė. Jai 21-eri. Ji naujajame spektaklyje vaidina angelą.

„Aš Maironį įkvepiu, jis mane saugo, globoja. Mes bendraujame. Jis manimi tiki ir aš jį palaikau“, - apie savo vaidmenį kalbėjo neregė.

Ji svajojo tapti profesionalia aktore, tačiau į studijas jos nepriėmė, ji įsitikinus, - dėl negalios.

„Stojant į aktorinį, pajutau, kad stojimo komisija manė, kad aklas žmogus negali gerai vaidinti ir mokytis. Jie net išsakė šias savo dvejones garsiai. Nenustebino, kad neįstojau, bet buvo skaudu“, - sakė I. Jokštytė.

Kaskart prieš spektaklį naujoje vietoje, kolegos ją pavedžioja, parodo, kur kas pastatyta, kur kokie laipteliai. „Mums, neregiams, reikia priprasti prie scenos, erdvės, kurioje vaidinam, reikia apvaikščioti, pačiupinėti, kur dekoracijos, kad jų nevartyčiau. Mums reikia įdėti daugiau pastangų, bet mes galim tai padaryti. Neįgaliųjų teatro spektakliai tai įrodo“, - pasakojo jaunoji aktorė.

Įkurti teatrą paragino Dievas

Scenoje kaip viena iš Maironio mūzų pasirodo ir teatro įkūrėja Svetlana Laima Zemleckienė. Ji silpnaregė.

1994 metais moteris prarado gerą regėjimą. Būdama tikinti, klausė Dievo, kuo toliau užsiimti. „Dievas man parodė, kad reikia įkurti neįgaliųjų teatrą“, - sakė teatro vadovė. Ji jaunystėje studijavo Klaipėdos konservatorijoje režisūrą. Vėliau dirbo su vaikais darželyje arba privačiai. Teatras buvo seniai pamirštas.

„Žinau, kad turiu tai daryti ir darau. Žmonėms atrodo neįmanoma, kad darbuojuosi dėl gėrio, bet jaučiu, kad mūsų teatras turi didelį poveikį visuomenei ir patiems neįgaliesiems – jie teatro dėka jaučiasi ne išlaikytiniai, bet savarankiški kūrybingi žmonės“, - pasakojo S. L. Zemleckienė.

2008 moteris su bendraminčiais įsteigė „Naująjį teatrą“. Dauguma teatro darbuotojų – neįgalūs. Teatro garso režisierė – akla, vairuotojai – su judėjimo negalia, aktoriai – ir neregiai, ir sėdintys vežimėlyje, ir judantys tik su ramentais. „Tik kurčiųjų neturime. Viena mergaitė bandė prisijungti, bet nelabi mokėjom gestų kalbą. Sudėtinga režisieriaus spontaniškus apsakymus versti į gestų kalbą“, - sakė teatro įkūrėja.

Psichoterapeutė atsigauna

Į skirtingus projektus vadovė pakviečia ir sveikųjų. Viena tokių spektaklyje „Petys gi į petį“ – Ramunė Pajuodytė, psichoterapeutė, dirbanti privačiame kabinete. Nuo šių metų pradžios ji lanko teatrą, spektaklyje yra antroji Maironio mūza.

„Į užsiėmimus ateinu kartą per savaitę, man tai – smagu, brangu. Svajojau būti aktore, maniau, kad tai – nerealu. Teatre galiu išreikšti save. Kai dirbu su žmonėmis, esu didžioji ausis, o čia galiu būti visokios nuotaikos ir išreikšti savo ir kitų žmonių emocijas. Man tai – saviterapija“, - pasakojo psichoterapeutė.

Ji stebisi, kad neįgalieji apskritai drįsta eiti į sceną. „Tai yra drąsu. Gyventi ir net vaidinti teatre, nepaisant to, kad esi stipriai apribotas“, - žavėjosi R. Pajuodytė.

Pasirodymai mokyklose

Penktadienį vakare neįgaliųjų pristatytas spektaklis apie Maironį „Petys gi į petį“ bus rodomas ne tik Vilniuje.

„Naujojo teatro“ spektaklius galima pamatyti Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, teatre „Lėlė“, taip pat kviesti teatro trupę į mokyklas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.