D. Ibelhauptaitė: „Pagaliau jaunimas nebijo operos”

Kuo Vilniaus miesto operą neseniai įkūrusių „bohemiečių” kūryba susijusi su senosios Lietuvos operos tradicijomis? Apie tai mintimis su „Lietuvos rytu” dalijosi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

K. Sabaliauskaitė (kairėje) ir D. Ibelhauptaitė sutaria, kad dabarties operos kūrėjai turi semtis patirties iš šio žanro istorijos.<br>R. Danisevičius
K. Sabaliauskaitė (kairėje) ir D. Ibelhauptaitė sutaria, kad dabarties operos kūrėjai turi semtis patirties iš šio žanro istorijos.<br>R. Danisevičius
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

2012-10-27 17:25, atnaujinta 2018-03-15 20:12

K. Sabaliauskaitė: Dalia, mane nustebinai ne tik tuo, kad neseniai su bendraminčiais įkūrei Vilniaus miesto operą. Dar prabilai, kad norėtumėte tęsti senąją Vilniaus operos tradiciją, atklystančią nuo Vazų laikų. Kas bendra tarp vakarykščių „bohemiečių” ir senovinės operos tradicijos?

D. Ibelhauptaitė: Mūsų žinios apie operą Lietuvoje kartais tokios paviršutiniškos. Lietuviška opera įkurta prieš 92 metus Kaune, ir tiek žinių.

Kai pradėjau domėtis Vilniaus operos istorija, pasipylė įdomybės. Pavyzdžiui, faktas, kad praėjus trims dešimtmečiams po operos, kaip žanro, atsiradimo Florencijoje, XVII a. pradžioje jos jau buvo statomos Vilniuje. Ir dar kokios – tuo metu itin aktualios! Pasirodo, nebuvome numintas provincijos pakraštys.

Valdant Vladislovui Vazai per 12 metų buvo pastatyta apie 10 operų. Kai kurios sukurtos specialiai jo dvarui. Ką reiškė vien tai, kad buvo sugebėta atsivežti italų atlikėjų ir scenografų.

K. S.: Taip, kelionės trukdavo savaites ar net mėnesius. Buvo laukiama važiuoti tinkamų kelių – vasaros ar žiemos, kai pelkynai ir balos užšaldavo. Dar nuostabiau, kad italų artistai susigundė keliauti į tokią tolybę, kad tikėjo mecenatu.

Tiesa, kai Vladislovo Vazos rėmimas baigėsi, lygiai taip pat jie susipakavo ir grįžo atgal.

Buvo svarbu turėti operą

D. I.: Vladislovas Vaza neabejotinai buvo europinio masto ir plataus užmojo valdovas. Ne tik jis, bet ir jo didikų aplinka. Italijoje sklido kalbos ne tik apie Vladislovo Vazos dosnumą dvaro kapelos muzikantams, bet ir apie aukštus profesinius reikalavimus. Jis suvokė, kad svarbu turėti operą – ir ne bet kokią, o moderniausią, progresyviausią. Iš Italijos.

Vladislovas Vaza buvo pasiryžęs į tai investuoti, mokėti didžiulius pinigus. Jo trupėje buvo 40 muzikantų, 12 solistų, atliekančių sudėtingiausias vokalines partijas. Nepatikėsi, bet Italijoje vyko didelė konkurencija dėl patekimo į Vazų kapelą.

Išmanyti istoriją – pravartu

K. S.: Skaitydama šiandienos kultūrinę spaudą dažnai susiduriu su keistu požiūriu, neturinčiu nieko bendra su istorine tradicija, – visąlaik reikalaujama novatoriškumo, to, ko dar niekas nematė, žvelgimo vien į priekį ir ateitį.

Man atrodo, kad visuomet pravartu išmanyti istoriją, tradiciją ir žinoti, kas buvo prieš tai. Tuomet paaiškėja įdomių dalykų, apverčiančių mūsų šiandienį supratimą apie tai, kas yra opera.

Pavyzdžiui, kad opera savo prigimtimi ir esme nebuvo nacionalinių teatrų pompastika, solidžių sunkiasvorių primadonų ir ministerijų rimtimi dvelkiantis reiškinys.

Priešingai – ji visuomet buvo pasaulietinis, pramoginis, lengvabūdiškas, gyvas reginys. Ir eklektiškas, sintetiškas – muzika, teatras, dailė, kostiumai...

Pribloškė scenografija

D. I.: Kai pradėjau domėtis senąja Vilniaus operos istorija, mane tiesiog pribloškė scenografija. Tokio lygio tikrai nesitikėjau. Man scenografija ir kostiumas yra labai didelė operos, jos teikiamos pramogos, reginio dalis.

Vilniuje jau XVII a. pradžioje dirbo geri užsienio dailininkai, architektai, sukūrę progresyvią scenos mašineriją – dekoracijos galėdavo pasikeisti net 6 kartus per vieną veiksmą! Ir jūra bangavo, ir dangus žaibavo, ir pragaras spjaudėsi, ir auksinės karietos riedėjo, ir rūmai skendo.

Spektakliuose vaizdinis elementas buvo bene svarbiausias.

Tie reginiai nukeldavo žmogų į neregėtų dalykų pasaulį, suteikdavo stiprių emocijų. Dabartiniai operos puritonai mėgsta visu balsu šaukti, kad operai režisūra, kostiumai, vizualika nereikalingi, kad operai pakanka balso ir muzikos.

K. S.: Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu... Negi iš tiesų yra taip sakančių? Juk tokiu atveju dingsta operos esmė. Bent jau ta, apie kurią girdėjau baroko studijų kursuose, – kad opera pirmiausia yra skirtingų meno šakų sintezė.

Priešingu atveju tai tėra koncertas... Kas mums atsitiko, kad pamiršome ir praradome operos esmę ir šiandien norisi rimto koncerto? Kas čia per amnezija, atvedanti prie keistų klišių apie „rimtį ir susikaupimą”?

Garbinama viena žvaigždė

D. I.: Tai ne tik Lietuvos problema. Pastebėjau, kad visoje Rytų Europoje opera dažniausiai matuojama trumpąja atmintimi – kelių dešimtmečių stereotipais, kad tai dvasingas rimtasis žanras, kalbantis tik apie aukštąsias materijas, ir būtinai vien pakylėtai ir lyriškai.

Man tikrasis operos dvasingumas – būtent jos gyvumas, gaivališkumas, energija. Beje, baroko laikais opera vadinosi „dramma per musica”.

Dar kitas dalykas – kad šiandien į Lietuvą dažnai atsivežame vieną žvaigždę ir ją aukštiname, keliame į padanges. Juk visi operos atlikėjai yra svarbūs. Tai suprato net mūsų protėviai, kurie į Vilnių XVII a. dešimtimis gabeno italų artistus.

Tai ir man artima – stengiuosi, kad mano spektakliuose būtų lygiavertis ir stiprus visas ansamblis, kad visus vaidmenis atliktų kuo spalvingesni, išraiškingesni atlikėjai. Pradėjusi domėtis senąja Vilniaus opera išsižiojau: jau anuomet Vilniuje buvo toks aukštas lygis, toks išmanymas.

K. S.: Tačiau vėliau, po tvano, valdovo dvaras Vilniuje nefunkcionavo, mecenatystė baigėsi.

XVIII a. situacija pasikeitė – viena vertus, atsirado ir vieši, ne vien valdovų teatrai. Kita vertus, padaugėjo ir kamerinių, naminių pastatymų.

Vladislovo Vazos dvare, kaip suprantu, buvo statomos labiau didžiulės, proginės operos, o XVIII a. opera aukštuomenės sluoksniuose tapo beveik kiekvieno vakaro pramoga. Į ją buvo einama keliskart per savaitę, tai tapo susitikimų, naujienų, skandalų, visuomeninio gyvenimo vieta – kas kieno ložėje sėdi, kas kokias paskalas nešioja.

Įdomu ir tai, kad tas pats kūrinys būdavo žiūrimas po keliolika kartų, būdavo vertinami sudėties pokyčiai, stebima, kaip vaidmenis atlieka skirtingi solistai. Žiūrovai išmanė muziką, kūrinius, aistringai diskutuodavo. Man atrodo, ir dabarties Lietuvoje tai vyksta: žmonės eina į tavo spektaklius, paskui diskutuoja, kas geriau atliko tą patį vaidmenį.

Ugdyti publiką – svarbu

D. I.: Taip, mes pabrėžiame solistų kaitą – juk žiūrovą svarbu ugdyti, kad jis mokėtų klausytis skirtingų balsų, juos lyginti, vertinti.

Tiesa, norėjau paklausti, kas tau įdomiausia senojoje Vilniaus operoje?

K. S.: Daug duočiau dėl galimybės teleportuotis ir pabūti Vladislovo Vazos rūmų spektaklyje.

Ne tik pamatyti sceną (išlikusią mašineriją, dekoracijas esu mačiusi Europos dvarų teatruose), bet ir išvysti pačią salę, žiūrovus. Norėčiau sužinoti solistų vardus, išgirsti, kas ir kaip dainuoja moterų vaidmenis, – juk XVII a. teatre daug moteriškų vaidmenų atlikdavo vyrai arba kastratai.

Man įdomu, kiek Vilniuje būta moterų solisčių. Ar jos buvo žvaigždės ir socialine prasme? Ar dainuodavo vien italai, ar būdavo ir vilniečių? Smalsu, kur sėdėdavo valdovas – parteryje kaip Liudvikas XIV, ložėse ar po baldakimais? Ar spektaklio metu būdavo užkandžiaujama, mėgaujamasi vynu? Įdomu ir tai, ar žiūrovai kalbėdavosi tarpusavyje, ar seksualiai priekabiaudavo prie artistų po spektaklio?

Šiandien mes sudvasiname operą, padarome ją kilnesnę, kaip aukštąjį akademinį meną, tačiau anuomet kartu su menu virė ir aistros, ir žmogiškos emocijos, ir net instinktai. Kartais labai pirmykščiai.

Nepamirškime, kad vienas pirmųjų reginių Vilniuje buvo Žygimanto Augusto Žemutinėje pilyje surengtas riterių turnyras, kuriame dalyvavo ir laukiniai žvėrys, ir net šarvais pasipuošusios prostitutės.

D. I.: Kertu lažybų, kad Vladislovas Vaza sėdėdavo ložėje.

Bent jau istoriškai visuose teatruose karaliai sėdėdavo karališkosiose ložėse. Laikyta, kad parteryje, ypač pirmose eilėse, prasčiausios vietos.

Dėl paprastos techninės priežasties – per baletą vaizdą užstodavo sceninės lempos, įtaisytos scenos priekyje kriauklių pavidalo gaubtuose. O juk balete svarbiausia buvo matyti kojas!

Operos metu pirmose eilėse buvo prastesnis garsas, o ir ne visas vaizdas buvo matyti. Tik sovietiniais laikais partijų vadovai ir nomenklatūros šulai sėdėdavo pirmoje parterio eilėje.

Svarsto apie didelį iššūkį

K. S.: Ar pažadi kada nors Vilniaus miesto operos repertuare atkurti tikrą vilnietišką barokinę operą?

D. I.: Mūsų principas – statyti operas, kurios negirdėtos Lietuvoje. Arba jei girdėtos, tai suteikti joms naują interpretaciją.

Šis principas, kai pagalvoju, irgi giminingas Vladislovo Vazos teatro idėjai – juk jis savo teatrui užsakydavo Italijoje naujus kūrinius.

Barokinė opera būtų didžiulis iššūkis dar ir dėl to, kad neturime daug barokinei muzikai tinkamų balsų – mūsų atlikėjų balsai labiau sunkiasvoriai, tinkami kitam repertuarui.

K. S.: Paradoksalu, bet būtent tai ir būtų naujoviškiausia Lietuvos operos gyvenime – juk šiuo metu niekas to nedaro, jei neskaitysime Gintaro Varno ir Julijos Skuratovos madrigalinių operų „Lėlės” teatre.

D. I.: Dar paradoksalu, kad kai kam gal atrodo, jog „bohemiečiai” susikūrė tarsi be pastangų, tarsi nekreipdami dėmesio į praeitį, į šaknis.

Taip, susikūrėme lengvai, tarsi atsitiktinai. Bet kad atsirastų tas lengvumo įspūdis, reikia įdėti daug darbo ir žinių.

Kai daug ką gerai išstudijuoji, tuomet labiau pasitiki savimi – tada ir ateina lengvumas, žaismingumas, improvizacija.

Juk opera savo siužetu visuomet kalbėjo apie gyvenimą – meilę, likimą, netektį, išdavystę, kasdienybės dramas... Dėl populiaraus siužeto, popsiškumo, pramoginio pobūdžio operos meninė vertė ir emocinė gelmė jokiu būdu nenuvertėja.

Priešingai – oficialioji opera ilgus metus buvo užsisklendusi specialistų auditorijos rimtyje atbaidydama žiūrovus.

Per pastaruosius 10 metų dirbdama su „bohemiečiais” matau, kokie žiūrovai ateina į spektaklius. Pagaliau apsilanko ir jaunimas, nauja karta, kuri jau nebijo operos. Juk operos kalba gyva, demokratiška. Ir taip buvo visais laikais.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.