Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta naujoji „Baltija“ - lyg bandymas laužyti įsigalėjusius stereotipus. Anksčiau galvota, jog šio jau beveik trisdešimt metų leidžiamo literatūros ir kultūros almanacho šventa priedermė - semtis syvų vien tik iš smėlėtos pajūrio žemės, žvalgytis tik į tas erdves, kuriose žybsi vietinių plunksnos meistrų ir kitų menininkų kūrybos deimančiukai.
„Kas atsitiktų, jeigu išties Klaipėda imtų ir tuo išgirtuoju laisvu stiliumi pasigręžtų į Amsterdamą? Paprasčiau tariant - taip lauktai taptų panaši, nes sutapti nėra nei istorinių, nei ekonominių galimybių. Kokie tabu subyrėtų, kokios perspektyvos vertųsi?
Kultūrinėje erdvėje, be abejo, įsivyrautų daugiabalsiškumas arba kontrapunktas, kuri daugelis neteisingai supranta kaip dviejų kovojančių temų ar požiūrių priešpriešą.
Iš tiesų, tai tiesiog sinchroniškas keleto savarankiškų balsų skambėjimas. Leidome skambėti be galo įvairiems balsams, suvokdami apimties ribotumą“, - taip šiųmečio almanacho koncepciją aiškino jo sudarytojas, eseistas ir poetas Rolandas Rastauskas.
Vakaro pradžioje neatsitiktinai nuskambėjo garso įrašas - savo eilėračius skaitė Vilniaus poetu dažnai tituluojamas Tomas Venclova. Tačiau jis gimė ir net dešimt metų praleido Klaipėdoje. Šios T.Venclovos skaitomos eilės, kaip ir tos, kurios publikuojamos almanache, nėra naujausia jo kūryba, nors poetas ten žongliruoja pajūrio įvaizdžiais, istorine faktologija.
Tai, anot klaipėdiečio literatūrologo Marijaus Šidlausko, „kūriniai ne apie miestą ar vietovę, o poeto būties kelionės atkarpos, kuriose topografija tampa jo sielos (auto)biografija“.
Specialiai „Baltijai“ T.Venclova atsiuntė puikų amerikiečio poeto, dviejų Pulitzerio premijų laureato Richardo Wilburo eilėraščio vertimą.
Savo 75-ąsias metines ką tik atšventusį profesorių T. Venclovą šmaikščiai pavadinęs formaliuoju Klaipėdos sūnumi R. Rastauskas bei kiti almanacho„Baltija“ talkininkai vylėsi, kad jis artimiausiu metu vėl pasirodys pajūryje.
Ir ne vienas - lapkritį poetui ir jo sielos broliui Adamui Michnikui bus suteikti Klaipėdos universiteto garbės daktarų vardai.
Kaip polifonijos atmaina, galimybė klausant savųjų choro išgirsti ir kitų kūrėjų balsus vertintina „Baltijoje“ publikuojama šiuolaikinės Didžiosios Britanijos dramaturgės Caryl Churchill pjesė „7 žydų vaikai“, parašyta po to, kai Izraelis subombardavo Gazą.
Šis britės kūrinys, tarsi atsakas į kruviną smurto ir prievartos anatomiją, sulaukė didelio atgarsio pasaulyje, nors jį vienodai pliekė ir arabai, ir žydai. Lietuviška pjesės premjera prieš trejus metus įvyko tarptautiniame šiuolaikiško meno festivalyje „Virus“.
Gruodį C. Churchill kūryba bus pristatyta Klaipėdos dramos teatre - režisierius Gytis Padegimas pagal jos pjesę „Top Girls“ kuria spektaklį „Aukščiausios klasės merginos“.
Publikuojama dar viena populiaraus Lenkijos dramaturgo, Varšuvos dailės akademijos profesoriaus, teatro „Kriket“ įkūrėjo Jaroslavo Swierszczo (meninis pseudonimas - Ingmaras Villqistas) drama „Helverio naktis“. Ją 2003 metais Lietuvos nacionaliniame teatre pastatė režisierius Jonas Vaitkus.
Kūrinys apie fašizmo grimasas, pasak R. Rastausko, Rytų ir Vidurio Europoje sukėlė panašų efektą, kaip ir garsioji Slawomiro Mrožeko pjesė „Emigrantai“, kuri Lietuvoje dienos šviesą išvydo Klaipėdoje - aktoriaus Kęstučio Žilinsko įkurtame privačiame teatre. „Baltijos“ sudarytojai šįkart atsigręžė į kultūrinį judesį, kuris anksčiau jų pirmtakams dažnai praslysdavo pro akis - tradicinę Ievos Simonaitytės premiją.
M. Šidlausko publikacija apie praėjusių metų premijos laureatės Elenos Karnauskaitės kūryba tarsi patvirtina nuomonę, jog ši pajūrio poetė pagaliau tampa ne tik atpažinta, bet ir pripažinta.
Šalia E. Karnauskaitės savo kūrybą pristato poetai ir prozininkai Julius Keleras, Sigitas Poškus, Dainius Sabeckis, Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, Alma Riebždaitė, Alfredas Chmieliauskas, Rosana Lukauskaitė.
Nacionalinės premijos laureatas R. Rastauskas tekste „Tylaraščiai“ perteikia savo emocijas, vaizdinius, įžvalgas, kilusius stebint turbūt ir jį šiek tiek sugluminusį klaipėdiečio menininko Gyčio Skudžinsko fotografinį projektą „Tyla“. „Baltijos“ debiutantas, tarp prozos ir publicistikos laviruojantis klaipėdietis politikas Vytautas Čepas pažėrė išminties perlų iš spaudai rengiamos naujos knygos „Plepalai“.
Almanachą apipavidalino Klaipėdoje gimusi ir augusi, bet šiuo metu Belgijos Gento mieste gyvenanti fotomenininkė Kristina Gentvainytė, kurios darbų kompozicijas, stilistiką, regis, stipriai veikia į Lietuvos fotografijos meno gyvuosius klasikus vis labiau pretenduojančio klaipėdiečio Remigijaus Treigio kūryba. „Baltijoje“ publikuojami įspūdingiausi talentingos emigrantės darbai iš ciklo „Simetrija“.
Uostamiesčio kultūros erdvę atskleidžia Sondros Simanaitienės publikaciją apie Klaipėdos skulptūrų parką - jis užklojo čia buvusias, bet sovietmečiu sunaikintas gražiausias Mažosios Lietuvos kapines. Pradėta rengti knyga apie šį pajūrio istorijos, kultūros ir meno fenomeną pasirodys kitamet.
Kaliningadietis PEN klubo vadovas Viačeslavas Karpenka aptaria klaipėdiečio Sergejaus Isajevo (Clandestinus) į rusų kalbą išverstus Kristijono Donelaičio poemos „Metų laikai“ ir pasakėčių tekstus. Tai - antrasis Rusijos ir Lietuvos kalbininkų gana palankiai įvertintas šios poemos rusiškas vertimas.
„Šiemet almanache netikėtai daug dramaturgijos, kurios dabar niekas nespausdina, nemažai vertimų. Visko ten nemažai, bet drįstu pastebėti, kad nieko nėra per daug.
Pavyko sukurti naują, patraukliai banguojančią„Baltiją“. Klaipėdiečių kūryba tik iš pirmo žvilgsnio atrodo saikingai, bet jeigu prisiminsime tikrąsias T. Venclovos šaknis, tai dauguma autorių - mūsiškiai. Imkite ir skaitykite“, - pasikeitusiu leidiniu džiaugėsi Klaipėdos rašytojų vedlys prozininkas Juozas Šikšnelis.
