Net neabejoju, kad didžioji dalis į Nacionalinį dramos teatrą suplūdusios publikos susiviliojo teatro scenos debiutanto dainininko Manto Jankavičiaus pavarde. Bet šiuo atveju, manyčiau, kur kas svarbesnis buvo panevėžiečių spektaklį režisavusio aktoriaus Dainiaus Kazlausko debiutas.
Visai neseniai D. Kazlauskas pakeitė vis dar nerimstančio Panevėžio dramos teatro direktoriaus Romualdo Vikšraičio ir dalies teatro kolektyvo konflikto sūkuryje atleistą Rolandą Atkočiūną ir tapo naujuoju teatro meno vadovu.
Tad spektaklis „Laisvi drugeliai“ tapo unikalia galimybe užmesti akį į Panevėžio dramos teatro meninę ateitį. O ji, iš karto išsiduosiu, nepasirodė šviesi ir optimistiška.
Gastronominė melodrama
Apie D. Kazlausko režisūrą daug pasakoti nesinori. O ir nėra apie ką. Pakanka pasakyti, kad spektaklyje tėra vienintelė pustrečios valandos trunkanti mizanscena. Nesikeičia niekas: nei scenografija, nei apšvietimas (išskyrus tas vietas, kai užgroja M. Jankavičius su grupe), nei draminė situacija. Tokia teatrinė idilė, sentimentalus pasakojimas apie ramų kaimo žmonių (kas kad Niujorke) gyvenimą.
Ši daugiau nei keturiasdešimties metų senumo brodvėjinė melodrama – tai istorija apie į didmiestį atsikrausčiusį aklą muzikantą Donaldą (M. Jankavičius), jo kaimynę laisvamanę Džilą (Eglė Špokaitė) ir tarp jųdviejų užsimezgusią meilę. Meilės įrankiu čia tampa maistas: širdis užkariaujama indeliu jogurto, pasitikėjimas pelnomas pasiūlius obuolį, nutrauktą aistrą atnaujina sumuštinis. Tikra meilė – gastronominė.
Taip ir sėdi, daugiau nei dvi valandas žiūri kaip du žmonės labai mėgsta vienas kitą, tarp jų nekyla jokių problemų, jie linksminasi, maivosi, juokina publiką. „Drugeliai laisvi, skraidyt sutverti“, – nuo scenos suokia Mantas. Bet recenzentas – anaiptol ne laisvas drugelis ir išeiti iš spektaklio kada panorėjęs negali. Tik spektakliui einant į pabaigą šiokį tokį konfliktą įneša atvažiavusi Donaldo motina (Asta Preidytė), bet jis užverda ir išsikvepia per maždaug dešimt minučių.
Taigi, spektaklio receptas būtų toks: dvi valandos juokinimo (humoras, aišku, „žemiau juostos“ – apie seksą, skrandį ir lytiškai plintančias ligas), dvidešimt minučių gyvos arba pusgyvės muzikos ir dešimt minučių dramos.
Beje, komplimentai Mantui – pop muzikos atlikėjui. Tačiau akivaizdu, kad teatre jam ne vieta. M. Jankavičius nesugeba artikuliuoti, bet kuris sakinys, ilgesnis nei keturi žodžiai, neištariamas, o išgromuliuojamas. Kūno M. Jankavičius taip pat nevaldo. Nors ir atrodo sportiškas, bet scenoje jis elementariai nerangus, susikaustęs, neorganiškas.
Neprofesionalumo ir beskonybės šventė
Jaunų žmonių, darbo rankų ir protų nutekėjimas – viena esminių Panevėžio ir daugelio kitų Lietuvos periferijos miestų problema.
Labai gerai pamenu, kodėl aš pats, taip pat panevėžietis, norėjau kuo greičiau iš ten dingti. Ogi pirmiausiai dėl to, kad jaučiausi, jog esu laikomas provincialu, todėl – kvailesniu už kitus. Tokiu, kokiam tarsi galima iškišti gyvos muzikos koncertą su fonograma, kurį galima šerti pigiais, nusenusiais holivudiniais filmais.
Panašu, kad per daugiau nei dešimtmetį Panevėžyje ne daug kas pasikeitė. Nes D. Kazlausko pastatytas spektaklis pagal amerikiečio Leonardo Gershe'o pjesę „Laisvi drugeliai“ į profesionalų sceną atvedė mėgėjišką tarsi-brodvėjinį pusfabrikatį. Nesakau, kad tokie spektakliai neturi teisės egzistuoti – anaiptol. Bet kalbant apie Panevėžio dramos teatrą ramybės neduoda du dalykai.
Pirma – viskas turi turėti savo vietą. Ir šiuo atveju iš valstybės dotacijų išlaikomas Panevėžio dramos teatras neturėtų būti ta vieta, kurioje už mokesčių mokėtojų pinigus statomi neambicingi, aiškiai į komercinę sėkmę orientuoti vaidinimai.
Antra – akivaizdu, kad režisuoti mėginančiam aktoriui D. Kazlauskui artimiausias yra teatras, kuriame pats svarbiausias yra aktorius. Ir nemanau, kad kam nors, kas bent sykį matė scenoje vaidmenis kuriantį D. Kazlauską, dėl to galėtų kilti bent menkiausia abejonė. Juk ne veltui kas antra „Laisvų drugelių“ scena konstruojama taip, kad žiūrovai galėtų plojimais įvertinti desperatiškas aktorių pastangas patikti ir įtikti.
R. Vikšraitis tai irgi puikiai žino. Todėl leisiu sau užduoti tokį klausimą: kokios yra aktorinio teatro perspektyvos kolektyve, kurį nepabijosiu pavadinti bene silpniausiu iš visų valstybinių teatrų?
Naujas teatro meno vadovas, panašu, jau rado paprastą ir pelningą išeitį: šiandien scenoje meilės ieško M. Jankavičius, rytoj teatre žmonos ieškos Radžis. Bet „paprastas“ ir „prastas“ šiuo atveju reiškia tą patį.
Iš teatro išvarytas teatras
Vardan teisybės reikia pasakyti, kad R. Vikšraičio direktoriavimo pradžia bent iš šalies atrodė vaisinga. Buvusio meno vadovo Rolando Atkočiūno spektakliai „Hanana. Kelkis ir eik“ ir „Vedybos“ atnešė į teatrą tą meninę kokybę, su kuria panevėžiečių publika ir aktorių kolektyvas jau senokai nebuvo susidūręs. Ne veltui buvo pelnytos ir kelios „Auksinių scenos kryžių nominacijos“.
Bet direktorius vienu neatsakingu veiksmu sugriovė tai, ką teatrui geriausio pavyko sukurti per dvejus metus. Atleistas meno vadovas, atleistas pagrindinius vaidmenis minėtuose spektakliuose sukūręs buvęs direktorius Rimantas Teresas.
Spektakliai dingo iš repertuaro. Panašu, kad dabar teatrą užtvindys, cituojant D. Kazlauską „gyvenimiškos istorijos, detektyvai ir gero skonio komedijos“.
Legenda byloja, kad Miltiniui ir jo bendražygiams atvykus į Panevėžį statyti teatro, miestelio centre ganėsi žąsys. Dabar, 2012-aisiais, nekūrybingos, neambicingos ir akivaizdžiai strateguoti negebančios teatro valdybos dėka žąsys pamažu sugrįžta.
