Stebėjusi H.Vancevičiaus repeticijas ir recenzavusi jo spektaklį, D. Rutkutė suformulavo, kad „Katedra – tai ir poetinis šventovės žmoguje simbolis. Just.Marcinkevičiaus drama – daugiasluoksnė. Trilypis jos konfliktas: menininko su valdžia, kūrėjo su savo kūriniu, visuomenei – Tėvynei gyvenančio žmogaus su žmogumi, sau egzistuojančiu. Tėvynė – pagrindinė kolona sudėtingame žmogau kūrimo, tobulinimo procese“.
„Gerai, kad O. Koršunovas pastatė „Katedrą“.Gerai publikai, kuri nežinojo apie tokį veikalą, ir publikai, kuri žinojo ir laukė. Gerai turbūt ir pačiam O. Koršunovui, - kalbėjo 90 metų D. Rutkutė. - Režisierius apie šią Just.Marcinkevičiaus dramą kalba su pagarba, susižavėjęs. Per mažai pažįstu šitą režisierių, asmeniškai tik po „Katedros“ premjeros pirmąkart paspaudžiau jam ranką. Bet opinija apie jį – kad jis ekstravagantiškas, siekiantis šokiruoti. Nežinau, ar taip yra. Užtat stebino, kad O.Koršunovas stato Just. Marcinkevičių, tai atrodė egzotika.“
Pasak D. Rutkutės 1971-ųjų H. Vancevičiaus „Katedra“ buvo grįsta pirmiausia žodžiu, mintimi, tame žodyje glūdinčia. Visa – lėtai ir pakeltai nuo žemės, didingai. Visi personažai pakilūs. Net epizodiniai personažai, turintys po repliką, buvo išryškinti. O. Koršunovo „Katedroje“, anot kritikės jie susilieja į masę kaip ir jų replikos.
„Šiandieniniame spektaklyje pagrindiniai personažai – arčiau kasdienybės. H. Vancevičiaus „Katedroje“ vyskupas nešė posto iškilmingumą. O čia – ne, čia vyskupas Masalskis – vyras, einantis tarnybą, kuria naudojasi savo malonumams, - svarstė D. Rutkutė. - Ne kartą per spektaklį pagalvojau, kad literatūriškai ir istoriškai neišprusę žmonės gali pagalvoti ir kitus įtikinti, kad čia tyčiojamasi iš bažnyčios tarnų, primityviai suformulavus. Kas mato spektaklius nuolat, supranta jų kalbą. O kas nevaikšto į teatrą, o tik pasiklauso pasakojimų.
Turėjome progų įsitikinti, kokie mūsų žmonės paklusnūs. Masė! Masė, kurią O. Koršunovas puikiai pavaizdavo. O žmonės, susilieję į masę, daro visokias beprotybes, nes atsakomybės nejaučia ir nebemąsto. Tokiu žmonių kaip masės pavaizdavimu O. Koršunovo „Katedra“ yra labai šiandieninė. Pačią Katedrą režisierius parodo tik porą kartų - kaip viziją ir jos sugriuvimą, daugiau Katedros vaizdu neoperuojama. Laurynas, man atrodo, spektaklį palieka beviltiškoj tamsoj, supratęs, kad taip yra, Katedros nepastatysi nei savyje, nei realybėje. Vaiką, kuris pasirodo paskutinėmis spektaklio minutėmis, gali suprasti įvairiai. Jis gali būti vilties simbolis – kad galbūt labai mažu pavidalu Katedros idėja gyva ir ji nežūsta.
Just. Marcinkevičiaus „Katedros“ moto – pirmoji scena su Žibintininku, jų pokabis su Laurynu apie vaikelį, žuvusį po Katedros griuvėsiais. H. Vancevičius tuos dalykus buvo labai gražiai išryškinęs ir įtvirtinęs žiūrovų atminty. Užtat man nepriimtinas O. Koršunovo spektaklio buitinis Žibintininkas, kokį jį vaidina Arūnas Sakalauskas – prastas eilinis žmogeliukas.
Bet juk tai Žibintininkas, o ne koks nors šlavėjas ar sargas! Jis įžiebia šviesas! Gal tai net ne personažų, o dviejų menininkų pokalbis – įvadas į labai rimtus klausimus spręsiantį spektaklį. Toliau tokio susmulkinimo O. Koršunovo spektaklyje neberadau, pirmoji scena buvo apgaulinga.
Natūralus vyskupo Masalskio tonas buvo labai saikingas, Dainius Gavenonis jį vaidino psichologiškai ryškiai. Sąlygiškame Vytauto Narbuto scenovaizdyje gal būtų labai nejauku matyti kitokį vyskupą. D. Gavenonio Masalskis neturėjo tokio pasipūtimo kaip vyskupas H. Vancevičiaus spektaklyje. Ir Laurynas anoje „Katedroje“ buvo didingas. O. Koršunovo spektaklyje Mariaus Repšio Laurynas – pradedantis menininkas, ieškantis savo kelio. Aktorius labai gražiai atskleidžia savo personažo kitimą, spektakliui einant į pabaigą Laurynas yra išmintingas, subrendęs žmogus, pasiruošęs šitam žiauriam gyvenimui, kurį suprato esant.
Saulius Bareikis Aklą smuikininką, mano supratimu, priartina prie mūsų dienų – tai visiškai nuskurdęs prasigėręs menininkas, kurio likimas galbūt nepavyko, nes jis nesurado mecenato, kaip Laurynas surado vyskupą. Bet skurdžius Smuikininkas turi vieną neparduodamą širdies dainą. S. Bareikis ir dainuoja „Grūšią“ kaip neparduodamą savo širdies dainą, o ne kaip Smuikininko vaidmenį atlikdamas. Jis tampa tuo, ką jis vaidina. Tokiu metodu jis iškrenta iš visumos. Kitas geras aktorius žino ribą, o S. Bareikio tokia patirtis, toks temperamentas, toks buvimo scenoje būdas ir aš neturiu jam jokių priekaištų.
S.Bareikis išplėšia iš savęs emociją, kaip Smuikininkas savo neparduodamą „Grūšią“ – ir jo Smuikininkas tokį palikimą atiduoda Laurynui. Kad Laurynas kaip menininkas neprarastų savo individualybės, pasakyčiau išvertusi į menotyrinę kalbą.
Iš esmės manęs spektaklis nenuvylė ir esu dėkinga režisieriui. Nors, žiūrint giliau ir kritiškai, galima gana daug dalykų minėti. Ko man labiausiai trūko – tai teksto girdimumo, kad kalba nesusilietų su kitais spektaklio garsais. Kalba švari, ji girdisi, bet bendras spektaklio triukšmas vietomis užgožia tekstą. O gal taip norėjo režisierius, ką mes galim žinoti? Gaila, nes tai Just.Marcinkevičiaus tekstas, kiekviena replika, kiekvienas dialogas daug reiškia. Yra vietų, kur tikrai reikėtų stabtelt ir pamąstyti visiems. D. Gavenonio tekstą visą puikiausiai galėjai girdėti ir suprasti. M. Repšio – taip pat. Gal režisieriaus norėta kitų kalbėjimą palikti kaip bendrą masę, tik pagrindinius veikėjus išryškint.“
„Pats pastatymas techniškai labai sudėtingas, jis labai įdomus tiems, kurie žiūri iš toliau. Vizualinė spektaklio pusė niūri, pati nuotaika duoda griuvėsių vaizdą. Ir grandinės – puikus sprendimas, jos gražiai „vaidina“, nuo apšvietimo keičiasi, daug funkcijų atlieka. Ir kolona iš grandinių – tokia fantastiška, peršviečiama. Kiek šitame spektaklyje simbolių, prasmių, kiek išsiaiškinimų – kiekviename žingsnyje. Nuostabūs režisūros atradimai“, - apibendrino teatro kritikė D. Rutkutė.
