Trys Vilniaus Universiteto chorai - „Gaudeamus“, „Virgo“, „Pro musica“ - susivienijo su pustrečio šimto mėgėjų choristų iš visų Lietuvos kampelių, kad, parepetavę vos vieną dieną, pritariant VU kameriniam orkestrui, atliktų klasikinį ir emociškai sukrečiantį garsiojo austrų kompozitoriaus kūrinį. VU chorų vadovė ir projekto iniciatorė Rasa Gelgotienė lrytas.lt prieš renginį prisipažino, kad šiek tiek jaudinasi, kaip pavyks suvaldyti tokį būrį pirmą kartą susiėjusių muzikos mylėtojų, kartu parepetavusių vos vieną dieną.
Repeticijoje - "Operos fantomo" scena
Naujai suburto choro generalinė repeticija baigėsi incidentu, primenančiu sceną iš "Operos fantomo" - staiga pasigirdo merginų klyksmas, choristų gretose kilo sumaištis. Stichinės nelaimės jausmą sustiprino už jų nugarų virstantys du aukštai iškilę šviestuvai. Išsigandusi, kad gali kilti gaisras, dirigentė ima šaukti aplinkiniams, kad užgesintų šviesas. Triaukštę laiptų konstrukcija guli ant žemės, lapai su natomis pabirę aplink.
„Ten buvo apsauginis rėmelis, labiau tarnaujantis kaip puošmena. Per pauzę visi vyrai, kurie nedainuoja, ėmė ir atsirėmė - po dienos repeticijų gal buvo pavargę. Neatlaikę svorio, laiptai vertėsi", - aiškino choro „Pro musica“ dainininkas Algirdas Venckus, pats stovėjęs ant vienos iš trijų paskutinių nuvirtusių eilių.
Pora choristų patyrė lengvas kojos traumas - jiems nedelsiant buvo atnešta iš kiemo sniego. Tai chormeisteris Ignas ir iš Klaipėdos atvažiavęs muzikos entuziastas Audrius.
Nors kai kurios choristės, stovėdamos šalia tvarkomų konstrukcijų tarp išsibarsčiusių lapų su natomis, kalbėjo apie blogą ar netgi pasaulio pabaigą lemiantį ženklą, patiems nukentėjusiesiems ūpo dainuoti tai neatėmė.
"Pasitempiau čiurną, bet koja nelūžo. Nieko baisaus, - sakė klaipėdietis, atsisėdęs vėl sustojusiems ant konstrukcijų kolegoms už nugarų, ir glausdamas prie kojos maišelį su sniegu. - Dainuosiu, būtinai. Nušlubuosiu, ir bus gerai".
Fantomo siautėjimų neišsigandę muzikos entuziastai pasirodymą pradėjo, kaip planuota. Išsirikiavusių prieš sausakimšai bažnyčioje susigrūdusią publiką veiduose maišėsi pakylėtumas, rimtis ir jaudulys. Daug juodos ir šiek tiek raudonos spalvos. Drabužius visi choristai entuziastai buvo paprašyti atsivežti savo. Tačiau žvelgiant iš šalies, nebuvo lengva juos atskirti nuo šeimininkų - Vilniaus Universiteto choristų.
Su choru kartu dainavo profesionalūs solistai - Gunta Davidčuka (sopranas, Latvija), Nora Petročenko (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras) ir Nerijus Masevičius (bosas).
W. A. Mozarto „Requiem“ po barokiniais Šv. Jonų bažnyčios skliautais skambėjo dramatiškai ir, nepaisant didelio tik vieną dieną parepetavusių dalyvių skaičiaus, darniai. Unikalus projektas pavyko su kaupu – tą įrodė audringi plojimai, pasibaigus beveik valandos trukmės klasikiniam kūriniui.
Mėgėjams Mozartas įveikiamas
„Pati vadovauju trims universiteto chorams. Universitetas turi ir orkestrą, yra ir Šv. Jonų bažnyčia. Norėjosi universitetą, esantį pačiame Vilniaus viduryje, senamiestyje, padaryti kultūriniu centru, vieta, į kurią būtų galima pakviesti žmones muzikiniams sumanymams“, - apie projekto idėją pasakojo sumanytoja ir dirigentė.
W. A. Mozarto „Requiem“ jai atrodė kūrinys, labiausiai tinkamas tokiam reikalui. „Tai nepaprasto grožio kūrinys, kuris nenusibosta nei muzikantams, nei klausytojams. W. A. Mozartas jį rašydamas mirė ir jo nebaigė, tad tame kūrinyje pačios muzikinės medžiagos ne taip ir daug. Pavyzdžiui, fuga kartojasi pirmoje dalyje ir paskutinėje. Mano manymu, jis įveikiamas mėgėjų chorams“, - aiškino R. Gelgotienė.
Žinoma, norint dainuoti „Requiem“, žmogui reikalingas tam tikras muzikinis pasirengimas. Tačiau kūrinys ir pakankamai žinomas, kad žmogus galėtų įvertinti savo galimybes. Projekto rengėjai liko nustebę, peržiūrėję užsiregistravusiųjų į projektą „Klasika visiems“ muzikinį išsilavinimą. Toli gražu ne visų darbas tiesiogiai susijęs su muzika, tačiau daugelio nurodytas muzikinis stažas – didelis, net 15-20 metų.
„Buvo ir tokių, kurie užsiregistravo, gavo natas, įrašus, ir po to parašė, kad vis dėlto jiems per sudėtinga“, - sakė chorų vadovė. Pasak jos, projektas daugiausiai sudomino tokius žmones, kurie suprato, kas tai yra.
Rekordų nesivaiko
Registracija prasidėjo prieš pusantro mėnesio ir labai greitai užsipildė visos vietos. Pradžioje nerimavusi, kad nepavyks surinkti norimo dalyvių skaičiaus, netrukus R. Gelgotienė buvo priversta norintiems sakyti, kad registracija jau baigta.
„Nutarėme, kad viename balse – sopranuose, altuose, tenoruose – negali būti daugiau kaip 100 užsiregistravusių choristų. O kur dar mūsų pačių chorai. Vis dėlto kažkokios ribos turi būti“, - sakė R. Gelgotienė. Trijuose VU choruose dainuoja 150 žmonių, mėgėjų užsiregistravę 260. Pridėjus 48 orkestro muzikantus, 2 dirigentus ir 4 solistus, iš viso „Requiem“ atlikti susibūrė daugiau kaip 450 žmonių. Prieš koncertą vadovė sakėsi nerimaujanti, kaip Šv. Jonų bažnyčioje reikės visus sustatyti.
Pirmiausia teko pabaigti altų registraciją, po to užsipildė sopranų gretos. Kai kuriems labai norintiems, pavyzdžiui, žmonėms iš rajonų, kurie labai ruošėsi ir nusivylė sužinoję, kad registracija pasibaigė, buvo padarytos išimtys.
Rekordų projekto sumanytojai nesivaiko. „Mozartui ir nereikia rekordinio choro. Rekordiniu choru pavadinčiau Dainų šventės chorą, kai susirenka 14 tūkst. dainininkų. Mus nereikia rekordų dėl kiekio, norime siekti kokybės. Todėl ir nebetęsėme registracijos iki begalybės. Nežinome, koks būtų buvęs tas skaičius, jeigu nebūtume stabdę“, - sako pašnekovė.
Ruošėsi namuose
Užsiregistravusiems dalyviams buvo išsiųstos natos, lotyniški tekstai su vertimais į lietuvių kalbą. R. Gelgotienė sakė žinanti, kad žmonės ruošėsi, repetuodavo po darbo susirinkę grupelėmis. „Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad pažintis su Mozartu jau įvykusi visai nebloga – nuotolinio mokymo būdu“, - sako ji.
Dirigentė prieš koncertą prisipažino, kad baisoka, kaip pavyks suvaldyti tokį didelį pirmą kartą matomų mėgėjų būrį, tačiau sakėsi turinti nemažai darbo su mėgėjų chorais patirties.
„Yra tekę festivaliams W. A. Mozarto „Requiem“ paruošti du kartus per labai trumpą laiką. Būdavo klaidų, bet visada pavykdavo, nes šis kūrinys labai emociškai užkabinantis, labai darnios struktūros, atlikėjui iš karto aiški muzikinė mintis. Nėra tokių vietų, kur „įklimpsti“ ir turi sėdėti daug valandų, kol išsiaiškini“, - sako dirigentė.
