„Mano kinas. 1970–1990” – taip savo nuotraukų parodą pavadino 72 metų J.Budraitis. Šiandien ant sostinės Prospekto galerijos sienų kabinami daugiau nei 40 lakštų iš didžiulio archyvo, kurto kelis dešimtmečius filmuojantis Lietuvos ir kitų šalių kino studijose.
Gruodžio 19-ąją ši paroda bus atidaryta – į žiūrovus pažvelgs jauni, gražūs, talentingi Lietuvos kino kūrėjai Vytautas Žalakevičius, Almantas Grikevičius, Eugenija Pleškytė, Rūta Staliliūnaitė, Bronius Babkauskas, Vaiva Mainelytė, Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis, kiti aktoriai, dailininkai, operatoriai. Žmonės, be kurių nebūtų kino.
J. Budraitis juos fiksavo per filmavimo pertraukas. Jokio meno iš to fotografavimo aktorius nedarė ir jo nesitikėjo. Jam buvo paprasčiausiai malonu įamžinti žmones, su kuriais dirbo ir draugavo.
Fotografuoja nuo paauglystės
Fotografavimas J. Budraičiui tapo tokiu įpročiu ir būtinybe, kad įamžintas beveik kiekvienas asmuo, su kuriuo jis yra susitikęs. Aktorius net eidamas gatve ir sveikindamasis fotografuoja. Lyg fotoaparatas būtų jo rankos dalis.
J. Budraitis savo pirmąjį fotoaparatą nusipirko būdamas 15-os. Užsidirbo kasdamas duobę kalkėms gesinti. Tai buvo Švėkšnoje, kur augo.
Paties fotografavimo ir reikalingų techninių įgūdžių mokėsi iš vietos fotografo, dirbusio fotoateljė ir spėdavusio sulakstyti į visas miestelio vestuves, laidotuves, kitokius svarbius įvykius, už kurių įamžinimą dalyviai atsilygindavo.
O J. Budraitis tiesiog fotografavo viską, su kuo susidurdavo. Savo miestelį, vėliau studijuodamas teisę – studentišką gyvenimą, kariuomenę.
Nedrįso fotografuoti tik atsidūręs filmavimo aikštelėje, kai jis, studentas, buvo patvirtintas vaidinti jauniausią brolį Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti”.
Prašė žiūrėti į objektyvą
V. Žalakevičiaus 1965-ųjų filmas lemtingai pakoregavo J. Budraičio biografiją. Aktorius turi teisininko diplomą, bet kvietimų filmuotis buvo tiek daug ir tokių įdomių, kad teisė nutolo. Poreikis fotografuoti išliko.
J. Budraitis prisimena, kad fotografuoti filmavimo aikštelėje jis pirmąsyk ryžosi 1968-aisiais Estijoje, kai buvo pakviestas vaidinti filme „Mergina juodais drabužiais”. Pamažu susiformavo fotografavimo braižas: kadrų nesirinko, pro fotoaparato akį nežiūrėdavo, tik priėjęs fotografuoti paprašydavo, kad žmonės atsisuktų. Tai lyg J. Budraičio nuotraukų autografas – visi herojai žiūri į objektyvą.
Pasak J. Budraičio, fotografavimas neturėjo jokio didingo tikslo. Jam buvo įdomu vaidinti kine, smagu bendrauti su kino žmonėmis, o fotografavo jis atminimui. Kai pasens, esą žiūrinės jaunystės nuotraukas ir dūsaus prisimindamas gerus laikus.
Režisierius leido fotografuoti
Paroda „Mano kinas. 1970–1990” gali tapti pretekstu ilgesingai padūsauti apie geriausius Lietuvos kino laikus. Tarkime, prie V. Žalakevičiaus portretų, kurių J. Budraičio parodoje bus ne vienas.
Aktorius sakė mokęsis dirbti kine klausydamasis, kaip samprotauja V. Žalakevičius. O į fotografavimą režisierius reaguodavo jautriai, jį fotografų veiksmai siutino. Bet ar fotografuojantį J. Budraitį sustabdysi?
Vienas pirmųjų jo darytų V. Žalakevičiaus portretų – iš tolo. Ir dar senojoje Antakalnio kino studijoje, kuri šiuo metu nugriauta. J. Budraitis bijojo prieiti arčiau, nes žinojo – bus nuvytas. Ir žiauriai.
Tačiau režisierius įvertino aktoriaus gabumus, kai pamatė savo portretą, nufotografuotą Jaltoje per juostos „Tas saldus žodis – laisvė” filmavimą: dekoracijų fotelyje, su juodais akiniais ir cigarete. Po to J.Budraičiui buvo leidžiama fotografuoti net ir iš labai arti.
Baisu pasirodyti menininku
J. Budraičio parodą jau matė Maskvos, Sankt Peterburgo, Žemutinio Naugardo, Palangos žiūrovai. Ypač vyresni, gausiai rinkęsi pažiūrėti į dievintus kino aktorius, ne vien iš Lietuvos kilusius. Juk J. Budraitis daug filmavosi ir kitose kino studijose, todėl parodoje – ir Inokentijus Smoktunovskis, Marina Nejolova, Aleksejus Petrenka, Rodionas Nachapetovas.
Prieš parodos atidarymą Vilniuje J. Budraičiui kažkodėl labai baisu, kaip reaguos žmonės, kaip priims. „Gali atrodyti, kad aš taikausi į fotomenininkus, – kalbėjo J. Budraitis. – Bet taip nėra, nors rodau savo fotografijas. Toks prieštaravimas ir kelia baimę. Rodau savo hobį. Ką darysi, iki parodos atidarymo teks susitaikyti su tokiomis baimėmis ir prieštaravimais.
Dabar man patinka žaisti su savo senomis fotografijomis. Kompiuteryje jas visaip keičiu, deformuoju. Man jau pasiūlė rengti ir tokių fotografijų parodą, bet ją rengsiu vėliau. Gal kovą, per savo vardadienį.
Štai ten aš jau pretenduosiu į fotografijos meną. Gausiu per nosį, tai gausiu. O šįkart rodau savo kolegas, kino žmones, dailininkus. Tai kadrai, kurie man pačiam patinka. Siužetai, kuriais pereinu per savo ir mūsų kino gyvenimą.”
J. Budraitis – aktorius ir diplomatas
J. Budraičio filmografijoje – arti šimto vaidmenų filmuose, sukurtų Lietuvos, Estijos, Rusijos, kitų šalių kino studijose. Tai vaidmenys juostose, kurios laikomos lietuvių kino aukso fondu: V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti”, „Visa teisybė apie Kolumbą”, „Tas saldus žodis – laisvė”, A. Grikevičiaus ir A. Dausos „Jausmai”, A. Grikevičiaus „Ave, vita”, „Sadūto tūto”, „Sodybų tuštėjimo metas”, „Faktas”, R. Vabalo „Birželis, vasaros pradžia”, A. Aramino „Maža išpažintis”.
Nepamirštamų J. Budraičio vaidmenų esama kitose kino studijose sukurtose juostose „Lanfiero kolonija”, „Skydas ir kalavijas”, „Karalius Lyras”, „Su tavim ir be tavęs”. Dabar aktorius pakviestas į Maskvą vaidinti našlio kolekcininko režisierės A. Melikian filme „Žvaigždė”.
J. Budraitis yra dirbęs Kauno dramos teatre, vaidinęs J.Vaitkaus spektakliuose „Statytojas Solnesas”, „Šarūnas”, „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje”, „Ričardas II”. Šiuo metu vaidina Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Visuomenės priešas” ir Sankt Peterburgo teatro „Baltijskij dom” spektaklyje „Žuvėdra” (abu režisavo J. Vaitkus).
1996–2010 m. dirbo Lietuvos ambasados Rusijoje kultūros atašė.
