MI 11 – erdvė su laimingais žmonėmis

Sėdi mažoje erdvėje, bene gali prisiliesti prie ten vaidinančių aktorių. Stebi, kaip vienas absoliučiai laimingas kaimas išgyvena nuopolius ir pakylimus. Kartais pakeli akis į dangų, o ten – Pranciškonų vienuolyno skliautas. Nepajusdamas po truputį ir tu gali tapti kaimiečiu. Visiškai absoliučiai laimingu. Dar po kiek laiko gali tapti ir čia vaidinančios teatro studijos MI 11 nariu – taipogi visiškai ir absoliučiai laimingu.

Daugiau nuotraukų (1)

Agnė Raščiūtė

2012-12-27 14:53, atnaujinta 2018-03-14 09:50

Ši teatro studija susikūrė prieš dvejus metus. Susikūrimo dieną minės tik Balandžio 3 – ąją. Kino režisūros kursus Maskvoje baigęs Mikhailas Mitroninas į Lietuvą atvyko kurti verslo, tačiau teatro mūzos jam niekaip neleido pamiršti, kad jis privalo kurti. „Visada norėjau grįžti į kiną. Tačiau finansiškai tai per daug brangu. Norėjau dirbti su aktoriais, režisuoti, bendrauti. Tad, manau, tai pagrindinė priežastis, kodėl atsirado teatro studija MI 11“, – keliais sakiniais iš tiesų, gana ilgą teatro studijos kūrimosi kelią apibendrino M. Mitroninas.

Nors, studijuodamas kino režisūrą, teatro studijos vadovas prisidėjo ir prie kelių spektaklių apie Salvadorą Dalį ir Curtą Cobainą statymų, tačiau kinas išliko jo vieninteliu siekiu. Galbūt dėl to, stebint pirmąjį MI 11 spektaklį „Vienas absoliučiai laimingas kaimas“ akimirkomis galima susipainioti: ar čia spektaklis, ar filmas? Tai – vienas iš pagrindinių šios teatro studijos išskirtinumo bruožų – teatro ir kino kryžminimas.

Kažkur esanti laimė

Teatro studijos vadovas ir režisierius pirmajam pasisveikinimui su plačiąja auditorija pasirinko Boriso Vachtino apysaką „Vienas absoliučiai laimingas kaimas“. Ne veltui. Jau dešimtmetį galvoje nešiojęs apysakos pastatymo idėjas, subūręs talentingų, nuoširdžių žmonių grupę Mikhailas Mitroninas galų gale pabandė įrodyti žiūrovams, kad kažkoks, nežinomoje vietoje esantis kaimas – apspistas absoliučiai laimingų gyventojų. Šiek tiek primena T. Moro „Utopiją“, tiesa?

Įdomu tai, kad apsakymas – skirtas rusiškai publikai: daug sovietinės terminologijos, vaizduojamas rusiškas kaimas. Tačiau režisierius visą tai išmetė. „Atsisakius rusiškų elementų ir į apsakymą pasižiūrėjus plačiai jis atitinka ir Lietuvos situaciją. Noriu parodyti, kad vis dėlto yra kažkur laiminga teritorija ir Lietuvoje. Galbūt tai ne kaimas, gal sala, kraštas, visiškai nesvarbu. Ir ta laimė yra kitaip suvokiama, jaučiama“, – tikėjimu laime ir Lietuvoje bandė įkvėpti M. Mitroninas.

Tačiau ši pjesė nėra tik apie laimę ir laimingus kaimiečius. „Vienas absoliučiai laimingas kaimas“ į save ir savo laimę įtraukia ir žiūrovą jo klausdamas: o ar tu išdrįsi pasidalinti savo laime su priešu? Kaip atsakytumėte jūs?

Aktoriai ar „jurgeliai meistreliai“?

O ką teatro studija veikė iki premjeros? Daug. Šioje teatro studijoje ne tik mokaisi vaidinti, kurti etiudus, bet ir pats gali mokyti kitus, dalintis savo patirtimi. Gali ne tik vaidinti, bet ir režisuoti. „Čia yra jaunų žmonių, kurie nori save išbandyti ne tik aktoriaus amplua, bet ir režisieriaus. Aš leidžiu jiems kurti jų spektaklius, žinoma, prižiūriu, patariu. Šioje teatro studijoje noriu leisti žmonėms paliesti įvairias sritis, susijusias su teatru, kinu“, – vardino režisierius. Ir tikrai šioje teatro studijoje esantys žmonės ne tik vaidina, režisuoja, bet ir kuria dekoracijas, sceninius drabužius, mokosi garsinimo, apšvietimo pagrindų.

Atėjus į šios teatro studijos patalpas užburia viskas: užkulisiuose girdimos lietuvių liaudies dainos, pastelinių spalvų, pačių aktorių ir režisieriaus rankomis gamintos dekoracijos. „Kadangi esame savamokslė teatro studija, pinigų daug neturime, todėl sukamės kaip mokame: kažkas moka piešti – puiku, kažkas siūti – dar geriau. Taip po truputį ir sukūrėme aplinką ir spektaklio dekoracijas, kurias mato žiūrovai“, – užkulisių šydą praskleidė režisierius.

Laimingi kaimiečiai

Įdomu, kas gi tie tokie nagingi ir absoliučiai laimingi kaimiečiai. Jų yra 21. Vienuolika, kurie sudaro branduolį ir kartu galės švęsti vienerių metų jubiliejų, o kiti – 10 „nauja skūra“. Visi jie turėjo pereiti kelias atrankas: pokalbį, A. S. Egziuperi Mažojo Princo ištraukų skaitymą, pagal pateiktą paveikslą kuriamą etiudą. Perėję atrankas – įvairaus amžiaus, išsilavinimo, pomėgių žmonės. Tačiau tris kartus per savaitę penkioms valandoms jie tampa vienu – absoliučiai laimingu, šiek tiek išprotėjusiu ir fanatiškai teatrui atsidavusiu vieniu.

Vienas iš tokių absoliučiai laimingų – Marius Mockus. 24 – erių vaikinas nesibodi į teatrą ateiti ir kas dieną, nors dirba ir mokosi. „Man visiškai negaila laiko. Apie tai negalvoju. Tiesiog, kai dirbi, repetuoji laikas dingsta“, – apie ne visiems suprantamą reiškinį pasakojo Marius. Kita – laimę spinduliuojanti aktorė Jurgita Ramašauskienė. Ji poreikio kurti, vaidinti negalėjo užgniaužti nei kai jai buvo devyniolika, nei dabar. „Aš negaliu, o tiksliau nenoriu nevaidinti. Kasdienybėje mes turime daug pareigų ir rolių. Kad pasiektume tam tikrų rezultatų, turime laikytis įvairių taisyklių, elgesio modelio ir kiekvienoje rolėje vis skirtingų, kurie nebūtinai turi atspindėti mus pačius. Todėl man ši teatro studija, yra unikali galimybė susitikti su pačia savimi, tartum grįžimas namo“, – atvirumu užliūliuoja Jurgita.

Abiejų aktorių nuomone, ši teatro studija kitokia, nes kiekvienas joje turi priimti sprendimus, galvoti, kurti kartu su režisieriumi. Joje vietą gali rasti kiekvienas kuriantis žmogus. Tai lyg dirbtuvės, kuriose galima realizuoti savo svajones. Ir atmintyje dar iškyla Mariaus atodūsis: „tiesiog ši teatro studija kitokia“.

Kai visi paploja

Spektaklio premjera – pirmasis apie teatro studiją pranešęs žingsnis. O toliau... vėl repeticijos, mokymasis vienam iš kito? „Noriu šį spektaklį išsaugoti ilgesniam laikui ir didesniems pasirodymams. Mūsų tikslas – ne parodyti spektaklį mamoms ir tėčiams, mes norime aprėpti didesnes auditorijas, parodyti tą laimingą kaimą. Juk aktorių daugumą sudaro jauni, ambicingi žmonės. Todėl, manau, mums pavyks daug nuveikti“, – ryžtingas mintis bėrė režisierius.

O kai paploji su visais, atsistoji ir gėlėmis nuklota scena bei bučinių žymėmis nudabinti aktorių veidai po truputį tolsta, supranti: pavyko režisieriui surasti tą laimingą kaimą – salą – vietovę Lietuvoje. Tai teatro studija MI 11, kur negali būti abejingas nei ten vaidinančių žmonių entuziazmui, atsidavimui, nei jų kūrybiškumui, nagingumui. Tik norėtųsi, kad ši teatro studija atvirkščiai nei absoliučiai laimingas kaimas, būtų visiems pasiekiama ir atvira.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.