Festivalis skatino mažuosius kartu žaisti ir kurti reginius

Ne visi festivalio „Kitoks teatras vaikams” spektakliai praėjusią savaitę pradžiugino susitikimais su įdomiais kūrėjais ir išradingomis idėjomis.

Po švelnaus spektaklio „Vėl ir vėl” danų šokėjus O. B. Hanseną ir J. Ecke kaip guliverius nykštukai apsupo vaikai.<br>D. Matvejevas
Po švelnaus spektaklio „Vėl ir vėl” danų šokėjus O. B. Hanseną ir J. Ecke kaip guliverius nykštukai apsupo vaikai.<br>D. Matvejevas
Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Oginskaitė, teatro apžvalgininkė

Jan 21, 2013, 8:50 AM, atnaujinta Mar 13, 2018, 3:05 PM

Šešias dienas „Menų spaustuvė” ūžė nuo vaikų. „Kitoks teatras vaikams” čia rodė šokį, dramą, lėlių vaidinimus, žaidimą.

Tai puiki galimybė palyginti. Juolab kad greta mažųjų nevalstybinių lietuvių trupių vaidino nedidukės grupės ir pavieniai artistai iš Švedijos, Norvegijos, Danijos.

Buvo vaidinimų, po kurių niekam nesinorėjo skirstytis, kad neišsisklaidytų teatro kerai.

Pasitaikė dienų, kai, atrodė, reikia tiesiog švęsti – talentą, jo teikiamą malonumą, drauge praleistą laiką.

Kaip kūryba užmezga ryšį

Koks šimtas vaikų „Menų spaustuvės” fojė įsitvėrė ilgiausios virvės, kurią jiems pasiūlė šokėjas Petras Lisauskas iš Klaipėdos grupės „Žuvies akis”.

Prisilietusieji prie virvės iškart tapo spektaklio „VVV +v” dalyviais: paklusnia vorele sutipeno į salę ir laikė virvę, nes ji tapo ne tik scenos riba, bet ir juos visus vienijančiu ryšiu.

Vaikai saugojo erdvę, kurioje jiems šoko du artistai. Petras ir Darius.

Artistai bendravo su vaikais, o šie tik ir laukė, kada kuris bus pakviestas ir reikalingas.

Štai jie visi kartu kuria medį: ant scenos grindų taip išvingiuoja kelias baltas virves, kad atsiranda šaknys, kamienas, šakos ir net žiedai.

Ir nuo ko to medžio ne tik žiedai, bet ir šaknys tampa spalvoti? Ar tik todėl, kad ant virvių sutupia vaikai? Ar kad visus P.Lisausko ir D.Berulio spektaklio dalyvius sieja tarpusavio supratimas?

Vien profesionalumo negana

Kol nebuvau mačiusi švedų trupės „Memory Wax” šokio spektaklio „Šiukšlės”, buvau rimtai besvarstanti apie „Žuvies akies” virvių performansą: ar tai žaidimas, ar šokio spektaklis? Ar jo atlikėjai – artistai Petras ir Darius, ar jų sukurti personažai? O gal jų vaidinimas – galimybių studija?

Švedų trijulės atliekamos „Šiukšlės” panašių klausimų nekėlė. Viskas buvo išspręsta: tai šokio spektaklis, personažai – vieniši miesto paaugliai.

Šiukšlės palengva tampa jų žaidimų objektu – suvienijančiu, pralinksminančiu, galbūt skatinančiu tam tikrą rūšiavimo kūrybingumą.

Viskas teisinga ir profesionaliai atlikta, tik šalta. Tad jaunoji teisingiausiai reaguojanti publika atsiliepė mandagiais skystučiais plojimais. Pagal klouno Viačeslavo Polunino formulę: kiek įdedu į spektaklį, tiek publika man ir atiduoda.

Tada įvertinau klaipėdiečių „VVV+v”. Galbūt ten ne viskas meistriška, galbūt greta stebuklų esama ir kažkokių „šiukšlių”, bet pačiame spektaklyje-žaidime tiek šilumos, kad vaikai lipte limpa.

Mėgėjiška, paika, agresyvu

Jeigu kas užsimanytų pamatyti teatro vaikams bėdų komplektą – štai „Superagentas 000”, vaidinamas „Cezario grupės”. Savadarbė dramaturgija pagrįsta juokeliais ir deklaratyviomis tiesomis apie gėrį ir meilę. Maivymasis vietoj aktorystės. Neaiški režisieriaus funkcija.

Keista tokius dalykus rašyti apie gabių aktorių grupę ir režisierių Antaną Gluskiną, kurio specializacija – spektaklių vaikams kūrimas.

Iš „Superagento 000” įžangos gali suprasti, kad herojus vaikas šiame gyvenime jaučiasi prastai, nes jo mamytė muša tėvelį, todėl vaikas svajoja: jei tėvelis būtų Superagentas, šeimos gyvenimas prisipildytų nuotykių, kokie būna veiksmo filmuose ir komiksuose.

Ką vaidina „Superagento 000” komanda? Savo fantazijas komiksų ir veiksmo filmų temomis? Tų žanrų parodiją? Tik nereikia teisintis, kad visaverčiam vaidinimui pritrūko pinigų. O idėjų, skonio, gėdos – ne?

„Superagentui 000” į kompaniją tiko iš pažiūros gražus iš vilnos suveltų lėlių vaidinimas „Raudonkepuraitė”, kurį rodė Klaipėdos lėlių teatras.

Pagal realijas – vilkų gaujos plepalus apie tai, kaip patikti vilkei Kanelupei, Senelę ir jos aukso puodą, vegetarystę bei kitas populiarias be saiko beriamas žinias – kažin ar tai spektaklis vaikams nuo penkerių metų.

Greičiau jau tėveliams, nuvirstantiems už butelio. Bet ar tokie užeina į vaidinimus?

Muzikiniame monospektaklyje iš Norvegijos „Klinčas” artistė klounė Katja Brita Lindeberg pavaizdavo nesimpatišką paauglę boksininkę, kuriai nepavyksta susirasti nei draugių, nei kavalierių. Todėl ji lindo prie žiūrovų, rinkosi aukas ir tempėsi į ringą, reikalavo partnerystės, iš tiesų versdama visus jaustis nejaukiai.

Po susidūrimo su agresyvia kloune kažin ar bus lengva atitempti į kitą vaidinimą paauglius, kurie ir šiaip nelinkę domėtis teatru.

Laimingos švelnumo akimirkos

Mažiukams danų trupė „Aaben Dans” šoko spektaklį „Vėl ir vėl”.

Ant balto pūkuoto kilimo, apsupto vaikų, didelis dėdė (Ole Birgeris Hansenas) ir mažutė teta (Jenny Ecke) darė tą patį, ką daro kūdikiai, pažindami aplinką ir save. Jie „atranda” savo judesius, vienas kitą, prisilietimo džiaugsmą, pasibučiavimą ir visko, kas malonu, kartojimą.

Spektaklis švelnus kaip kilimas, ant kurio danai šoko. O po to visi vaikai galėjo sulipti ant to kilimo ir žaisti su spalvotais kamuoliukais.

Tyliai skambėjo spektaklio muzika, ore tvyrojo palaimos jausmas – atrodė, kad matai rojų.

Artistai sėdėjo apsupti gausybės vos pradėjusių vaikščioti žiūrovų. Kaip guliveriai tarp nykštukų. Vienas jų karštai bučiavo artistą Ole.

Lietuviško „Gaidelio pinigautojo” kūrėjai neprovokuoja tokios švelnios meilės sau, tačiau jų spektaklis patrauklus galimybe dalyvauti, kurti drauge. Jaunas aktorius Šarūnas Datenis čia turi daug funkcijų: jis ir režisierius, ir kompozitorius, ir atlikėjas kartu su scenoje piešiančiu dailininku Antanu Dubra.

Vos Š.Datenis paskelbia, kad spektakliui reikės gyvuliukų balsų, tuoj vaikai atsiliepia – po akimirkos „Gaidelis pinigautojas” jau turi paršiuką, avytę, arkliuką, šunelį.

Visi juokiasi, ir daug, bet niekas netampa pajuokos objektu. Toks draugiškas šio spektaklio autoriaus santykis su savo žiūrovais ir partneriais.

Programą praturtino Danijos fondas

Festivalis „Kitoks teatras vaikams” buvo surengtas trečią kartą.

Pirmus metus renginyje pasirodė tik lietuviškos trupės. Šiemet galimybę išvysti spektaklius ir Skandinavijos šalių publikai suteikė Danijoje veikiantis „Nordic Culture Fund”.

„Kitokio teatro vaikams” užmojai – ardyti nematomą sieną tarp žiūrovo salėje ir aktoriaus scenoje, įtraukti jaunuosius žiūrovus į veiksmą, skatinti jų kūrybingumą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.