Apie tai kalbamės su pačiu T. Gryn.
- „Julijaus Cezario“ režisierius Artūras Areima – jūsų bendraamžis ir bendrakursis. Daugiau pliusų ar minusų vaidinti režisieriaus, kuris, galima sakyti, yra iš tos pačios „chebros“, spektaklyje?
- Net nežinau, pliusų ar minusų daugiau. Man atrodo, kad bet kokiu atveju svarbiausia pats kūrybinis procesas. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninio požiūrio į darbą. Tai, kad esme draugai, nelemia tinginystės ir nesumažina atsakomybės už tai, ką sukursime scenoje, ir retai kada palengvina kūrybinį procesą. Visi siekiame įdomaus, gero rezultato. Kuo daugiau kartu dirbi, tuo didesnę tavo, kaip aktoriaus, skalę pažįsta režisierius. Tai verčia ieškoti naujų spalvų savyje, plėsti ribas.
O minusas – nebent tik amžius. Galbūt kartais jam sunkiau su mumis, bendrakursiais, bičiuliais, bendraujančiais ir po repeticijų. Kiek sunkiau mus suvaldyti.
- Politikai, Seimo nariai, emigracija, indų tautybės žmonės – ar jums asmeniškai visa tai pažįstama? Iš kur semiatės peno savo vaidmenims?
- Peno semiuosi iš kelionių, filmų, knygų ir gyvenimo – turbūt kaip ir visi menininkai. Iš kitų kolegų darbų taip pat galima pasisemti įkvėpimo ar pasikrauti energijos.
- Neteko turėti tokio kaimyno kokiame nors rytų Londone, kokį pats vaidinote „Išvaryme“?
- Ne. Tiesiog teko porą kartų lankytis Indijoje. Buvau Kašmyre, kur gyvena daug pakistaniečių. Teko su jais susipažinti ir tai nebuvo maloniausios pažintys. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo labai geri žmonės, tačiau tik nusisukus tampa visiškai kitokie. Kita vertus, didelės neapykantos jiems nejaučiu – atvirkščiai, po visų kelionių indai man atrodo įdomūs ir labai juokingi, tačiau pačia geriausia šio žodžio prasme.
- O kaip dėl politikų?
- Nesu tas, kuris labai domisi politika. Ir net nežinau, kodėl. Tik prie puodelio kavos ką nors pasiskaitau. Visuomet išlieka kažkokio absurdo įspūdis, į akis krinta kieno nors pasakytos nesąmonės ir nusišnekėjimai. Galbūt iš to ir atsiranda būtent toks mano santykis su politika. Kurdamas vaidmenį peržiūrėjau labai daug „dokumentinės“ medžiagos iš politikos pasaulio – bandžiau perprasti jų elgesį, logiką, manieras. Žvelgiant į tai per teatro prizmę, pasidarė kur kas įdomiau. Daugelis politikų - unikalūs personažai.
- „Julijų Cezarį“ adresuojate visuomenei ar politikams?
- Čia turbūt reikėtų klausti režisieriaus.
- O savo vaidmeniu norėjote nusiųsti žinutę visuomenei ar parodyti politikams, kad galbūt jau reikėtų prabusti ir apsidairyti aplink save?
- Politikams daug kas vis primena, kad jau reikėtų nubusti, bet tai nelabai padeda. Aš labiau orientavausi į paprastą žiūrovą. Tai natūralu, nes mano, kaip aktoriaus, pozicija yra visa tai nukreipti žiūrovui.
„Julijaus Cezario“ spektaklyje įvyksta įdomus dalykas, kurio anksčiau scenoje nebuvau patyręs – jaučiuosi taip, lyg kartu su žiūrovais stebėčiau ir analizuočiau mūsų politikos, visuomenės reiškinius. Galima sakyti, kad tai brechtiškas vaidybos būdas, kurį seniai žinau teoriškai, bet pirmą kartą pajutau, koks jis įdomus, kai tai iš tikrųjų įvyksta.
- O bent vienas politikas apsilankė spektaklyje?
- Taip. Lankėsi ir buvęs kultūros ministras.
- Kiek teko girdėti, jam spektaklis patiko...
- Sakė, kad patiko. Bet kai spektaklio metu mesdavau žvilgsnį į jį, jis nukreipdavo akis kitur - vengdavo kontakto.
- Gal reikėtų pakviesti daugiau politikų? Kaip manote, kokią jų reakciją sukeltų spektaklis?
- Kai kas jų lyg ir buvo atėję. Kai Oktavijus, vienas spektaklio veikėjų, pradeda kalbėti apie konkrečią rinkimų kampaniją ir konkrečius pažadus, pasitaiko, kad keletas žiūrovų atsistoja ir išeina. Manau, kad jie yra tiesiogiai susiję su šiais pažadais. Vienas jų netgi grasino uždaryti teatrą. Sakė, kad tai yra paskutinis teatro spektaklis. Labai juokinga. Aš dar mėginau pasikalbėti su juo, paklausti, kas ne taip, bet jis buvo tiek supykęs...
- Taip nutiko iš karto po spektaklio?
- Spektaklio metu. Jis atsistojo vos tik paminėjus kampanijoje žadamą minimalų atlyginimą ir vieną iš žadančiųjų lyderių. Iš karto atsivėrė durys ir jis išėjo. Labai supykęs.
- Bet tai tik reiškia, kad spektaklis sukelia tikras reakcijas?
- Tikrai taip. Kita vertus, jeigu žmogus iš karto supyksta, manau, jis netgi nesusimąsto, kodėl apie tai kalbama ir kodėl juokiamasi iš tos kampanijos. Arba atvirkščiai – pyktis kyla tada, jei yra dalis tiesos. Švarus, neprisidirbęs asmuo reaguotų daug ramiau ar netgi kartu pasijuoktų.
- Pateiksiu jūsų cezariškai partijai jau tradicija tampantį klausimą, į kurį teko garbė atsakyti ir režisieriui A. Areimai – o pats į politiką nenorite?
- (Ilgai juokiasi.) Ne, ne, ne... Nebent politiką pasirinkti vietoje emigracijos. Kaip daugelis važiuoja į užsienį užsidirbti pinigų, taip daugelis eina į politiką, kad užsitikrintų savo ateitį. Nuolatinės pajamos, išlaidos kanceliarinėms prekėms, kurias gali pakreipti kone bet kur... Pats pažįstu tokį žmogų (Nerijau, nepyk). Trys patarėjai, automobilis... Galiausiai ne kiekvienas gali sau leisti nuomotis butą Gedimino prospekte.
Skamba tiesiog kaip svajonė. Bet vis tiek nenoriu. Tikiuosi, kad niekada taip neišprotėsiu.
- Kaip supratau, politika jūsų tiesiog nedžiugina, kaip Mikės Pūkuotuko nedžiugino nepakankamai pripūstas balionėlis?
- Man tiesiog patinka tai, ką darau dabar.
