Landžioti pro tvorų skyles, kopti stačiais laiptais, karstytis stogais, aplankyti griuvėsius ar lįsti į požemius. Toks yra D. Aldošino laisvalaikis.
Grįžęs po darbo 25 metų vilnietis nesėdi ant fotelio prieš televizorių ar su knyga rankose.
Su bendraminčiais jis skuba į dar nepažintą Vilnių.
Nerimsta D. Aldošinas ne dėl adrenalino poreikio. Jam svarbu pamatyti miestą tokį, kokio dar nematė, ir tai užfiksuoti nuotraukose, kurias skelbia savo interneto puslapyje pamirsta.lt.
– Kas verčia laipioti stogais, landžioti požemiais? – „Sostinė” paklausė D. Aldošino.
– Pagrindinė priežastis, ko gero, yra noras pažinti miestą, mus supančią aplinką.
Visos kitos priežastys išplaukia iš tos, pagrindinės.
Prisipažinsiu, kartais tenka ką nors padaryti ir dėl vadinamojo paukščiuko. Nors žinai, kad objektas nebus įdomus, vis tiek ten apsilankai. Vien todėl, kad kiti jame jau buvo, o aš – ne.
Yra ir dar viena svarbi priežastis – noras padaryti įdomių nuotraukų. Nors kitiems tyrinėtojams adrenalino poreikis yra viena pagrindinių priežasčių, man jis nėra labai svarbus.
– Savo kelionių aprašymus, iliustruotus gražiomis nuotraukomis, skelbiate viešai. Ar daug atsiranda sekėjų?
– Nelygu ką vadinsime sekėjais. Jei tai mano puslapio sekėjai socialiniuose tinkluose, tai taip, jų tikrai nemažai.
Žmonės aktyviai diskutuoja, dalijasi savo įspūdžiais ir nuotraukomis, dažnai išsako savo nuomonę ir pasakoja apie naujas vietas.
Neretai tokie sekėjai apie dar negirdėtus objektus man praneša asmeniškai elektroniniu paštu.
Aktyvesnių sekėjų, kurie pabandytų pakartoti tai, apie ką esu paskelbęs, nėra daug, bent jau aš tokių daug nepažįstu.
Žmonės dažniausiai bijo tai daryti vieni, mieliau aptarinėja kitų nuotraukas.
– Vis dėlto ar tokie pasakojimai nepaskatins nepatyrusių, bet romantikos ištroškusių jaunuolių nepamatuotai rizikuoti?
– Gali būti, kad vieną kitą paskatins, nors jei jiems įvyktų nelaimingas atsitikimas, nesijausčiau dėl to kaltas.
Mano akimis, kiekvienas žmogus turi pats prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Aš eidamas į tokias vietas žinau, kuo rizikuoju, ir susitaikau su rizika.
Tie vilniečiai, kurie norėtų pakartoti mano keliones, turėti pamiršti lengvabūdiškumą, visiškai atsisakyti alkoholio.
– Kuris nuo stogo atsivėręs vaizdas jus privertė labiausiai nustebti?
– Sunku pasakyti. Kiekviena nauja aukšta vieta priverčia šiek tiek nustebti, nes pamatai sau įprastus objektus iš kito, prieš tai nematyto taško.
Vieną didžiausių įspūdžių paliko panorama, kuri atsivėrė nuo Šv. Konstantino ir Michailo cerkvės pastolių J. Basanavičiaus gatvėje.
Neslėpsiu – dar labai patinka panorama nuo nebaigto statyti biurų ir butų komplekso „Arfa” Konstitucijos prospekte.
Vasarą ten dažnai ateinu pasimėgauti Vilniaus vaizdais.
– Į kurį objektą keliaudamas labiausiai rizikavote?
– Greičiausiai tai būtų Onkologijos institutui priklausantis pastatas Užupyje. Bet ne todėl, kad jis labai aukštas ar pavojingas lipti.
Eidami nežinojome, kad tame pastate gyvena benamiai. Mums vaikštant ir fotografuojant viduje, jie išsigando ir mus užpjudė didžiuliu šunimi. Vos spėjome išnešti kudašių.
Buvome įkopę ir į vieną „Žalgirio” stadiono apšvietimo prožektorių bokštą.
Viršuje esančios konstrukcijos suposi nuo vaikščiojimo. Gerai, kad nebuvo vėjo, kitaip nebūtų pavykusi nė viena nuotrauka.
Beje, vis dėlto kartais primenu, kad lipti į vieną ar kitą pastatą pavojinga. Tai pakartojau ir užlipęs ant Koncertų ir sporto rūmų stogo.
Be specialios laipiojimo įrangos ten geriau nekelti kojos.
Užlipti ant šių rūmų stogo buvo sena mano svajonė. Ir rizika atsipirko su kaupu. Po to sulaukiau pasiūlymo – jeigu jau užlipai ant Koncertų ir sporto rūmų stogo, tau nieko nereiškia ir ant Vingio parko estrados stogo užkopti.
Sutinku, gal ir sugebėčiau ten užlipti. Bet juk nieko įdomaus nuo estrados stogo nepamatysi – vien tik miškus.
– Ką patartumėte gidams – kur jie neveda, bet galėtų nuvesti turistus?
– Gidai į daugelį įdomių vietų turistų neveda dėl paprasto dalyko – laiko trūkumo.
Dabar jau kiek pažinęs Vilnių galiu pasakyti, kad tai labai įvairiapusis ir kontrastingas miestas, jam pamatyti reikėtų skirti mažiausiai savaitę.
Turistai skiria jam geriausiu atveju porą dienų. Todėl nieko keisto, kad jie nepamato nieko, išskyrus labiausiai žinomas, sakyčiau, „popsines” vietas.
Gidai apie tai puikiai žino, bet nieko negali padaryti – juk paklausa formuoja pasiūlą. Tai rinkos dėsnis.
Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau yra rengiami alternatyvūs turai skirtingomis kalbomis, kai už nedidelį mokestį galima pamatyti šiek tiek kitokį Vilnių.
Prie to prisideda ir Laisvojo universiteto rengiamos ekskursijos po neįprastą naktinį Vilnių.