I. Barotis - ne vien tiktai kūrėjas, bet ir pirmosios Klaipėdos senamiestyje atidarytos privačios meno galerijos šeimininkas. Pakvietęs į ją svečius keramikas neslėpė, jog savo naujausius darbus kūrė įkvėptas pernykštės kelionės į Tadžikiją įspūdžių. Gimtinėje jis susitiko su artimaisiais, kolegomis, kurių nematė daugelį metų.
Didesnę dalį savo gyvenimo praleidęs Lietuvoje I. Barotis pamatė, kad tadžikės moterys tebesiuvinėja adatomis tautinius drabužius, staltieses, kilimus, kuriuo namuose kabina ant sienų. Tokia margaspalvių rankdarbių siuvinėjimo technika čia vadinama „suzani“. Ji paplitusi visose kažkada galingai ir karingai Persijos imperijai priklausiusiose Rytų šalyse. „Šios kelionės atspindžiai - mano naujausiuose darbuose. Ryškių spalvų rytietiškus ornamentus išgavau ne adatomis, o rankomis minkydamas molį. Po to darbus dar reikėjo išdegti - kiek spalvų, tiek kartų reikėjo juos dėti į krosnį. Tadžikams tokia tarsi siūlais nuausta keramikos faktūra neįprasta, kai kurie lietuviai irgi stebėjosi - mano kūryboje jie kartais įžvelgia europietiško meno įtakos“, - kalbėjo I. Barotis.
Parodoje eksponuojamos ir abstrahuotos, nutolusios nuo realybės, monumentalias skulptūras primenančios figūrinės kompozicijos. Metęs iššūkį profesionaliems skulptoriams I. Barotis sukūrė savo gero bičiulio klaipėdiečio tapytojo Ryčio Martinionio biustą. Šalia jo tupi mėlynas zuikis - dažnas fantasmagoriškų R. Martinionio paveikslų personažas.
Pasveikinęs autorių Klaipėdos meras džiazo virtuozas Vytautas Grubliauskas džiaugėsi, kad I. Barotis kelis dešimtmečius galerijoje aktyviai propaguoja lietuvių menininkų kūrybą ir dar atranda laiko bei jėgų savai kūrybai. Apdovanotam gėlėmis I. Baročiui parodos lankytojai suteikė garbingą Rytų šalių kultūros ambasadoriaus Lietuvoje titulą.
Padėkojęs visiems už šiltus žodžius iš derlingo Ferganos slėnio kilęs I. Barotis neliko skolingas: rytiečių papročiu pagrindiniam galerijos mecenatui verslininkui Sigitui Paulauskui ir kitiems rėmėjams jis įteikė dovanų - vaisių, daržovių, bitėmis ir skuzdėlėmis aplipusių žiedlapių. Tiesa, naudoti jų negalima. Tai - meno kūriniai, degti iš molio.
I. Barotis mokėsi keramikos Dušambės meno institute, o 1979 m. atvyko studijuoti į Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Apsigyvenęs Klaipėdoje menininkas nuo 1985 m. dalyvauja parodose - jo darbai eksponuoti Tadžikijoje, Turkmėnijoje, Latvijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje.
Menotyrininkė Kristina Jokūbavičienė atkreipė dėmesį, kad I. Baročio kūrybos braižas formavosi lietuvių keramikai svarbiu laikotarpiu, kai ryškėjo naujos konceptualios kryptys, buvo ieškoma netradicinių keraminės medžiagos apdorojimo formų, atsigręžta į senųjų civilizacijų, tolimųjų kraštų istoriją, įvairių dailės etapų formas ir technologijas. „I. Baroti atsinešta rytietiškos keramikos tradicija buvo labai aktuali ir produktyviai plėtojama - įvaldę molio, šamoto, akmens masę kūrėjai atskleidžia daugiaprasmius įvaizdžius, idėjas, žmogaus egzistencijos prasmę. Smagu, kad šis talentingas menininkas nestovi vietoje, toliau tęsia novatoriškas paieškas“, - pažymėjo K. Jokūbavičienė.˙
