Tarp gausių Lietuvos muzikos kolektyvų, rodos, tik LVSO kasmet švenčia gimtadienį.
Matyt, šią tradiciją lėmė poreikis įrodyti visuomenei, tiksliau – valdžiai, savo reikalingumą. Juk prieš 24 metus ne visi pritarė naujo orkestro įkūrimui.
Bet kiekvienas gimtadienis žymėjo vis didesnį jo įsitvirtinimą Lietuvos muzikos gyvenime.
LVSO veidą kuriantis jo vadovas G.Rinkevičius perteikė kolektyvui aistringą muzikos pojūtį, temperamentą, impulsyvumą. Ekspresyvūs maestro mostai, kūno kalba persiduoda orkestrantų grojimo judesiams.
Kartais geriau nežiūrėti į sceną, kad įsiklausytum į muzikos tėkmę, ypač kai tenka vertinti nešališkai.
Parodė subtilumą ir brandą
Gimtadieniai įkvepia orkestrą padaryti ką nors nepaprasta ir įsimintina.
Šiemet šventinio vakaro staigmenos buvo spalvinga patraukli programa ir solistai – tarptautinę karjerą darantis tenoras Edgaras Montvidas bei televizijos išgarsintas sopranas Lilija Gubaidulina, dainavę atskirai ir kartu.
Tačiau LVSO anaiptol neapsiribojo akompanuotojo vaidmeniu. Jis pateikė du simfoninės muzikos perlus, kurių atlikimas kaip ant delno parodė orkestro pasiekto meistriškumo lygį.
Tai juvelyriško tikslumo, lankstumo, stiliaus pojūčio reikalaujanti Gioachino Rossini operos „Šarka vagilė” uvertiūra ir Richardo Strausso orkestrinė siuita „Rožės kavalierius”, kurioje naudojama muzika iš to paties pavadinimo muzikinės komedijos pagal Hugo von Hofmannstahlio libretą.
Pastarasis kūrinys leidžia pasireikšti visoms orkestro grupėms, pademonstruoti bendro skambesio subtilybes ir jėgą, taip pat muzikinio mąstymo brandą.
Abiejų kūrinių interpretacija buvo išties sėkminga. Skambant uvertiūrai džiugino geras orkestro garso balansas, gyva muzikos tėkmė, tikslūs štrichai – ypač styginių.
R. Strausso siuita – tai tikras simfoninio orkestro spalvų fejerverkas. Pašėlusiai griausmingų, ironiška šypsenėle paspalvintų ir sentimentaliai svajingų valsų vėrinį nutraukia lėtas, išraiškingas epizodas. Jame kompozitorius panaudojo operos finalinio trio muziką, herojų vokalines partijas perdavęs instrumentams.
Orkestras perteikė spalvingą šio fragmento jausmų gamą, apgaubtą egzaltuotos rezignacijos.
Artistai tiksliai atliko kūrinio solo, pradedant energingu valtornos pasažu (Strausso vyresniojo instrumentas, itin mėgtas sūnaus!) ir baigiant jausmingu smuiko epizodu, stilingai pagrotu koncertmeisterio Zbignevo Levickio.
Stebino stilių įvairovė
Margą vakaro operų arijų bei duetų programą nulėmė galbūt šventės dvasia, o gal noras aprėpti skirtingų stilių muziką – nuo Wolfgango Amadeaus Mozarto iki Johanno Strausso.
Greta populiarių skambėjo rečiau girdimi ir visai neatliekami mūsų salėse kūriniai. Tarp jų E. Montvidas virtuoziškai padainavo Tito ariją iš W. A. Mozarto operos „Tito gailestingumas”, L. Gubaidulina – Luizos ariją iš to paties pavadinimo Gustave’o Charpentier operos, o abu drauge – Manon ir De Grijė finalinį duetą iš Jules’io Massenet operos „Manon”.
Didelę scenos patirtį sukaupęs nuolatinis orkestro solistas E.Montvidas ir tik pastaraisiais metais pradėjusi koncertuoti su LVSO S. Gubaidulina duetu dainavo pirmą sykį.
Jiems atliekant prancūzišką J. Massenet duetą buvo ypač juntami patirties ir prancūzų kalbos tarties skirtumai. Tačiau trūkumus atpirko L. Gubaidulinos balso spalvos, laisvai valdomas skaidrus aukštasis registras, nuoširdus kontaktas su publika.
Atskleidė dideles galimybes
Geriausiai solistei pavyko G. Verdi „Traviatos” ištraukos. Pirmojo veiksmo arija „E strano! E strano!” atskleidė dideles jos techninės ir sceninės raiškos galimybes. Manyčiau, Violetos partiją L. Gubaidulina jau galėtų padainuoti Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
„Traviatos” trečiojo veiksmo duetui daug žavesio suteikė subtilus, jaudinamas E. Montvido dainavimas. Šis solistas pasirinktus kūrinius dainavo labai išraiškingai, tiksliai formuodamas balsą, kuris su kiekvienu tenoro pasirodymu įgyja vis daugiau sodrumo ir išraiškos jėgos.
Linkėčiau, kad intelektualaus dainininko proto balsas neprasiskverbtų į jausmų valdas. Porąsyk tokią grėsmę pajutau.
Tačiau „Traviatos” duetas ir ypač Enzo arija iš Amilcare Ponchielli „Džokondos” šią mintį nuginė į šalį.
Rengiasi naujiems iššūkiams
Kitas išskirtinis LVSO šio pusmečio projektas – visų S. Rachmaninovo fortepijoninių koncertų ciklas. Kovo 14 ir 15 d. su G.Rinkevičiaus diriguojamu orkestru kūrinius skambins senas jų scenos partneris pianistas A. Paley.
Etapinę programą G. Rinkevičius ir LVSO rengs su Kauno valstybiniu choru. Tai pirmą kartą per vieną vakarą Lietuvoje nuskambėsiantis C. Orffo kantatų triptikas: „Carmina burana”, „Afroditės triumfas” ir „Carmina catulli”. Jis sutelks didelį būrį rinktinių šalies muzikų.
Vasario pabaigoje į Kongresų rūmų sceną grįš J. Massenet „Verterio” spektakliai. Visuose pagrindinį herojų dainuos Auksinį scenos kryžių už šį vaidmenį pelnęs E. Montvidas. Spektaklius diriguos G. Rinkevičius.
LVSO planuoja šį pusmetį statyti ir naują operą su „Vilnius City Opera” trupe. Numatoma W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios” („Cosi fan tutte”) premjera.